Kiekviena nauja Vyriausybė atsiduria pakitusioje – ir dažniausiai ne į
gerąją pusę – geopolitinėje, ekonominėje ir socialinėje aplinkoje ir
pagal tai planuoja savo veiksmus.
Didesnėms, perspektyvinėms programoms paprasčiausiai nebelieka laiko.
Naujausias pavyzdys – socialdemokratų siūlomas socialinis modelis. Tai
vienas retų projektų, kai pasitelkiami mokslininkai ir surengiama plati
diskusija.
Bet šiai Vyriausybei projekto bent iš dalies paversti realybe jau nebėra
kada. Jeigu socialdemokratai po rinkimų vėl formuotų Vyriausybę, galima
tikėtis, kad projekto įgyvendinimas būtų tęsiamas.
Tačiau dabar jau niekas nebetiki, kad Seime dar gali būti svarstomi
rimti dalykai, jau nekalbant apie jų pratęsimą.
Viską užgožė sąmokslo teorijos apie Liberalų sąjūdžio buvusio vadovo
skandalą, laukiama naujų pavardžių, stengiamasi išskaičiuoti, kam tai
naudinga ir kas už viso to stovi. Nenustebčiau, jeigu vėl būtų
užsiminta apie paslaptingą Rusijos ranką.
Kokios nors svarbesnės diskusijos, tegul ir apie netolimą Lietuvos
ateitį, sunku tikėtis. O iki rinkimų likus mėnesiui samprotavimai apie
nuožmią kovą su korupcija, kyšininkais ir vagimis prie valdžios lovio
pavirs reiškiniu, turinčiu akivaizdžių pamišimo požymių.
Konservatoriai kaip svarbiausią šūkį pasirinko: „Būsime vilties balsas
korupcijos skandalų įaudrintai Lietuvai“.
Kitos partijos, manau, neatsiliks. Bet jei visi išrinktieji rūpinsis
kova su korupcija, kas tada rūpinsis santykiais su kaimynais, ES, turto
ir skurdo atskirtimi, emigracija ir imigracija?
Pretendentai į valdžią savo programose apie tai kalba, bet nelabai tiki
savo siūlomų sprendimo būdų įgyvendinimu. Jie mano, ir ne be pagrindo,
kad jei atsidurs valdžioje, situacija bus kitokia negu dabar ir būtent
ji nulems, ką daryti.
Iš dalies jie teisūs. Kad ir kaip baigtųsi referendumas Jungtinėje
Karalystėje dėl išstojimo iš ES („Brexit“), nerimas dėl ES ateities tik
stiprės.
Nacionalinės vyriausybės negalės to nepaisyti ir pasakoti savo
piliečiams – gyvenkime kaip gyvenome: svarbu tik minimalią algą
padidinti ir nesnausti, kol dar ES fondai egzistuoja.
Po NATO šalių susitikimo Varšuvoje bus nauja jau dvejus metus
besitęsiančios bjaurios santykių su Rusija situacijos fazė.
NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas, ką tik lankęsis Varšuvoje,
ramina, kad naujos saugumo priemonės nėra nukreiptos prieš Rusiją, o
saugomasi grėsmių Artimuosiuose Rytuose ir net Šiaurės Afrikoje, bet
įdomu, ką toks aiškinimas gali įtikinti Rusijoje.
Neabejoju, kad net aršiausi V.Putino oponentai juokiasi į delną.
Nesvarbu, kaip atsakytume į klausimą, kas pirmas – višta ar kiaušinis,
įtampa tarp Rusijos ir NATO didėja, diplomatiniai manevrai įtampai
mažinti yra menki, o rudenį ji gali pasiekti viršūnę.
Kokia turi būti Lietuvos Vyriausybė, kuria žmonės tokioje situacijoje
galėtų pasitikėti? Žinoma, ši situacija nėra Lietuvos politikos
rezultatas ir, net ją iš anksto prognozuojant, Lietuvos politikai jos
negali pakeisti. Nebent savo retorika neaštrinti konflikto su Rusija.
Bet yra sritis, kurioje įtampą iš dalies susikūrė ir Lietuva.
Tai Astravo atominė elektrinė. Jeigu Lietuva būtų pasistačiusi savąją,
projekto Astrave nebūtų. Ką daryti dabar, kai statybos darbai
įsibėgėjo? Net ir stokodama pinigų Rusija vien politiniais sumetimais
stengsis įgyvendinti sumanymą.
Konservatoriai dabar garsiai šaukia, bet ar jie turi moralinę teisę
permesti atsakomybę socialdemokratams stabdyti jau įsibėgėjusias
statybas, nes patys pražiopsojo pačią proceso pradžią.
Keista buvo stebėti konservatorių ir liberalų Vyriausybę, kai tiesiog
per gyventojus plaukianti „žvalgybinė“ informacija apie pasirengimą
atominės elektrinės Astrave statybai buvo nubraukiama vieno asmens
„visažinojimu“, paremtu principu – to nėra, nes to negali būti.
Dabartinė Vyriausybė, supykusi dėl statybų, ketina nepirkti būsimos
energijos iš Astravo AE. Bet kas uždraus kitai Vyriausybei pakeisti
sprendimą, pagrindžiant tai gerėjančiais santykiais su Baltarusija?
Iki rinkimų liko vos keli mėnesiai, ir jokia partija dar nepasiūlė, ką
šiuo klausimu reikia daryti, kad tai neskambėtų tik kaip rinkimų
blia...blia.
Dar vienas iššūkis Lietuvos užsienio politikai – „Šiaurės srovė 2“.
Prezidentė ir kelios ES valstybės yra prieš. Pamurmėjo ir JAV. Na, ir
kas? Priešinomės ir „Šiaurės srovei 1“.
Bet buvęs Vokietijos kancleris, net ir dirbdamas „Gazprom“, pasirodė
esąs stipresnis. Ir dabar kelis kartus yra sakęs, kad priešinimasis
atrodo juokingas, nes projektas naudingas vokiečiams.
Ir atvirkščiai – vokiečiams vis labiau esą nenaudingos sankcijos
Rusijai. Ką tai reiškia, kažin ar reikia aiškinti. Bet dar labiau
netikėtas posūkis – Italijos ir net Vokietijos vietinių parlamentų
kalbos, kad Krymas turi priklausyti Rusijai.
Nemanau, kad tai pirmųjų vasaros karščių rezultatas. Daug didesnių ir
mažesnių valstybės išorės ir vidaus problemų formuos naują Lietuvos
situaciją po rinkimų. Suprantama ir natūralu.
Nesuprantama ir nenatūralu, kad šių klausimų, kaip ir pačios būsimos
situacijos apibūdinimo ar net bandymo tai daryti, nėra partijų
programose ir pareiškimuose.
Į valdžią pretenduojančios partijos yra gerokai susilpnėjusios. Žinoma,
jos bus, valdys, bet vis labiau bus aplinkybių ir situacijų įkaitės,
įrankiai, o ne jų šeimininkės.