Kiekviena nauja Vyriausybė atsiduria pakitusioje – ir dažniausiai ne į gerąją pusę – geopolitinėje, ekonominėje ir socialinėje aplinkoje ir pagal tai planuoja savo veiksmus.
Didesnėms, perspektyvinėms programoms paprasčiausiai nebelieka laiko. Naujausias pavyzdys – socialdemokratų siūlomas socialinis modelis. Tai vienas retų projektų, kai pasitelkiami mokslininkai ir surengiama plati diskusija.
Bet šiai Vyriausybei projekto bent iš dalies paversti realybe jau nebėra kada. Jeigu socialdemokratai po rinkimų vėl formuotų Vyriausybę, galima tikėtis, kad projekto įgyvendinimas būtų tęsiamas.
Tačiau dabar jau niekas nebetiki, kad Seime dar gali būti svarstomi rimti dalykai, jau nekalbant apie jų pratęsimą.
Viską užgožė sąmokslo teorijos apie Liberalų sąjūdžio buvusio vadovo skandalą, laukiama naujų pavardžių, stengiamasi išskaičiuoti, kam tai naudinga ir kas už viso to stovi. Nenustebčiau, jeigu vėl būtų užsiminta apie paslaptingą Rusijos ranką.
Kokios nors svarbesnės diskusijos, tegul ir apie netolimą Lietuvos ateitį, sunku tikėtis. O iki rinkimų likus mėnesiui samprotavimai apie nuožmią kovą su korupcija, kyšininkais ir vagimis prie valdžios lovio pavirs reiškiniu, turinčiu akivaizdžių pamišimo požymių.
Konservatoriai kaip svarbiausią šūkį pasirinko: „Būsime vilties balsas korupcijos skandalų įaudrintai Lietuvai“.
Kitos partijos, manau, neatsiliks. Bet jei visi išrinktieji rūpinsis kova su korupcija, kas tada rūpinsis santykiais su kaimynais, ES, turto ir skurdo atskirtimi, emigracija ir imigracija?
Pretendentai į valdžią savo programose apie tai kalba, bet nelabai tiki savo siūlomų sprendimo būdų įgyvendinimu. Jie mano, ir ne be pagrindo, kad jei atsidurs valdžioje, situacija bus kitokia negu dabar ir būtent ji nulems, ką daryti.
Iš dalies jie teisūs. Kad ir kaip baigtųsi referendumas Jungtinėje Karalystėje dėl išstojimo iš ES („Brexit“), nerimas dėl ES ateities tik stiprės.
Nacionalinės vyriausybės negalės to nepaisyti ir pasakoti savo piliečiams – gyvenkime kaip gyvenome: svarbu tik minimalią algą padidinti ir nesnausti, kol dar ES fondai egzistuoja.
Po NATO šalių susitikimo Varšuvoje bus nauja jau dvejus metus besitęsiančios bjaurios santykių su Rusija situacijos fazė.
NATO generalinis sekretorius J.Stoltenbergas, ką tik lankęsis Varšuvoje, ramina, kad naujos saugumo priemonės nėra nukreiptos prieš Rusiją, o saugomasi grėsmių Artimuosiuose Rytuose ir net Šiaurės Afrikoje, bet įdomu, ką toks aiškinimas gali įtikinti Rusijoje.
Neabejoju, kad net aršiausi V.Putino oponentai juokiasi į delną.
Nesvarbu, kaip atsakytume į klausimą, kas pirmas – višta ar kiaušinis, įtampa tarp Rusijos ir NATO didėja, diplomatiniai manevrai įtampai mažinti yra menki, o rudenį ji gali pasiekti viršūnę.
Kokia turi būti Lietuvos Vyriausybė, kuria žmonės tokioje situacijoje galėtų pasitikėti? Žinoma, ši situacija nėra Lietuvos politikos rezultatas ir, net ją iš anksto prognozuojant, Lietuvos politikai jos negali pakeisti. Nebent savo retorika neaštrinti konflikto su Rusija.
Bet yra sritis, kurioje įtampą iš dalies susikūrė ir Lietuva.
Tai Astravo atominė elektrinė. Jeigu Lietuva būtų pasistačiusi savąją, projekto Astrave nebūtų. Ką daryti dabar, kai statybos darbai įsibėgėjo? Net ir stokodama pinigų Rusija vien politiniais sumetimais stengsis įgyvendinti sumanymą.
Konservatoriai dabar garsiai šaukia, bet ar jie turi moralinę teisę permesti atsakomybę socialdemokratams stabdyti jau įsibėgėjusias statybas, nes patys pražiopsojo pačią proceso pradžią.
Keista buvo stebėti konservatorių ir liberalų Vyriausybę, kai tiesiog per gyventojus plaukianti „žvalgybinė“ informacija apie pasirengimą atominės elektrinės Astrave statybai buvo nubraukiama vieno asmens „visažinojimu“, paremtu principu – to nėra, nes to negali būti.
Dabartinė Vyriausybė, supykusi dėl statybų, ketina nepirkti būsimos energijos iš Astravo AE. Bet kas uždraus kitai Vyriausybei pakeisti sprendimą, pagrindžiant tai gerėjančiais santykiais su Baltarusija?
Iki rinkimų liko vos keli mėnesiai, ir jokia partija dar nepasiūlė, ką šiuo klausimu reikia daryti, kad tai neskambėtų tik kaip rinkimų blia...blia.
Dar vienas iššūkis Lietuvos užsienio politikai – „Šiaurės srovė 2“. Prezidentė ir kelios ES valstybės yra prieš. Pamurmėjo ir JAV. Na, ir kas? Priešinomės ir „Šiaurės srovei 1“.
Bet buvęs Vokietijos kancleris, net ir dirbdamas „Gazprom“, pasirodė esąs stipresnis. Ir dabar kelis kartus yra sakęs, kad priešinimasis atrodo juokingas, nes projektas naudingas vokiečiams.
Ir atvirkščiai – vokiečiams vis labiau esą nenaudingos sankcijos Rusijai. Ką tai reiškia, kažin ar reikia aiškinti. Bet dar labiau netikėtas posūkis – Italijos ir net Vokietijos vietinių parlamentų kalbos, kad Krymas turi priklausyti Rusijai.
Nemanau, kad tai pirmųjų vasaros karščių rezultatas. Daug didesnių ir mažesnių valstybės išorės ir vidaus problemų formuos naują Lietuvos situaciją po rinkimų. Suprantama ir natūralu.
Nesuprantama ir nenatūralu, kad šių klausimų, kaip ir pačios būsimos situacijos apibūdinimo ar net bandymo tai daryti, nėra partijų programose ir pareiškimuose.
Į valdžią pretenduojančios partijos yra gerokai susilpnėjusios. Žinoma, jos bus, valdys, bet vis labiau bus aplinkybių ir situacijų įkaitės, įrankiai, o ne jų šeimininkės.
