– Mokslo darbuotojai iki 29 metų vidutiniškai uždirba tik 513 eurų, o 30–34 metų – 678 eurus neatskaičius mokesčių.
Tokio pat amžiaus dėstytojų atlyginimai – dar mažesni. Bet jie ir dirba neretai vos puse etato. Gal geriau jiems garantuoti normalų krūvį, nei didinti etato tarifą? – „Lietuvos rytas“ paklausė MOSTA direktorės Jurgitos Petrauskienės.
– Iš tiesų asistentai vidutiniškai dirba vos 0,43 etato, jaunesnieji mokslo darbuotojai – tik 0,61 etato. Tai leidžia daryti išvadas, kiek patraukli dėtytojo ar mokslininko karjera jaunimui.
Statistika rodo, kad doktorantūros studijas ar tyrėjo karjerą, palyginti su kitomis ES šalimis, renkasi maža magistrų dalis. Akivaizdu, kad, jei mažai jaunų žmonių ateis dirbti į aukštąsias mokyklas, visa mokslo sistema negalės atsinaujinti.
Mokslinis darbas nėra patrauklus. Vidutinis šalies atlyginimas pernai siekė 744 eurus, o dėstytojai ir tyrėjai, nors jie yra aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai, vidutiniškai uždirbo net gerokai mažiau.
Žinoma, rimta problema, kad daug jaunų mokslininkų dirba ne visu etatu, nes aukštosioms mokykloms tenka skaldyti jiems skiriamas darbo vietas.
Dabar tiriame, kiek mokslo daktaro laipsnį įgijusių jaunų žmonių nepasilieka dirbti aukštosiose mokyklose ir kokios priežastys tai lemia. Jau aišku, kad viena svarbiausių priežasčių – per menkas atlyginimas.
Mokslo daktarams tenka ilgai studijuoti, valstybė daug investuoja į jų studijas, o pradėjus mokslininko karjerą atlygis visiškai netenkina jaunų žmonių lūkesčių, jis nekonkurencingas su verslo siūlomu uždarbiu.
– Mokslo darbuotojai, dirbdami ne visu etatu, turbūt dar ieško ir kitų pajamų šaltinių?
– Tikslių duomenų neturime. Tyrėjams įprasta papildomų pajamų gauti dėstant aukštojoje mokykloje, o asistentams arba lektoriams – iš kokio nors administracinio darbo ar atskirai apmokamų mokslo projektų.
Kai kurie jauni mokslininkai priversti papildomai užsidirbti ir verslo įmonėse. Žinoma, tokiomis sąlygomis reikia labai daug entuziazmo, atsidavimo mokslui, kad pasirinktum mokslinį darbą.
Daug lemia ir konkreti mokslo įstaiga. Jeigu ji aukšto lygio ir sugeba laimėti tarptautinę paramą projektams, pritraukia daug papildomo finansavimo, tuomet jauniems mokslininkams sudaromos sąlygos turėti didesnį darbo krūvį ir uždirbti daugiau už statistinį vidurkį.
– Bet ar nėra ir protekcionizmo, kad jauniems žmonėms neretai siūlomi tiktai savotiški etato likučiai, kurie lieka darbo vietas išsidalijus vyresniems, seniau mokslo įstaigoje dirbantiems asmenims?
– Kuo pareigos aukštesnės, tuo didesnė etato dalis tenka vienam mokslininkui. Bet jauniems žmonėms labai sunku užimti tokias pozicijas – jie dažniausiai dirba asistentais, lektoriais, jaunesniaisiais mokslo darbuotojais. Profesorių ar vyriausiųjų mokslo darbuotojų tarp jų beveik nėra.
Kita vertus, ši hierarchija yra ir natūrali. Pradedančiam mokslininkui sunku pasiekti tokį lygį, sukurti tiek mokslo darbų, kad galėtų pretenduoti į aukščiausias mokslines pozicijas.
– Gal gabiausiam jaunimui nelieka vietų aukštosiose mokyklose dėl to, kad jas užima kartais jau ir pensinio amžiaus, nebūtinai talentingi, tačiau senais ryšiais su įstaigų vadovybe susiję asmenys?
– Negalima žmogaus diskriminuoti dėl amžiaus. Ir Lietuvos, ir pasaulio pavyzdžiai rodo, kad garbaus amžiaus sulaukę mokslininkai pateikia puikių mokslinės veiklos rezultatų. Jie gali sėkmingai vadovauti tyrėjų grupėms, kuriose dirba ir jaunimas. Taip kuriasi mokslo mokyklos, susitelkusios aplink lyderius. Bet labai svarbu, kad konkursai į mokslo darbuotojų vietas vyktų skaidriai, nebūtų protekcionizmo.
Lietuvos mokslo įstaigoms būdingas menkas mobilumas, įsigalėjusi praktika, kad žmogus vienoje aukštojoje mokykloje įgyja bakalauro, vėliau – magistro ir daktaro laipsnius, galiausiai įsidarbina joje ir dirba visą gyvenimą.
Didesnis tarptautiškumas, mokslininkų mobilumas, darbuotojų kaita neabejotinai padidintų Lietuvoje akademinį atvirumą, skaidrumą.
Uždara sistema visada ima stagnuoti. Tai reikėtų įveikti Lietuvos moksle.
Mūsų šalies mokslo sistema dar ir labai fragmentuota. Sukurta pernelyg daug mokslo institucijų, tad neišvengiama studijų ir mokslinių tyrimų dubliavimosi.
Tai trukdo kelti mokslo kokybę, stabdo tarptautiškumą ir apsiribojama tik vidine konkurencija.
Optimizavus institucijų tinklą, sutelkus mokslininkų gretas, techninę įrangą ir finansinius resursus būtų galima ir jauniems tyrėjams mokėti didesnius atlyginimus.
