Kariniame Šiaurės miestelyje Vilniuje įsikūrę sovietų armijos tankistai gerai žinojo, kaip išvengti nuobaudų už prasižengimus.
Kai įpykęs tankų pulko vadas Nikolajus Astachovas pasikviesdavo į kabinetą ir imdavo bartis, reikėjo sulaukti tinkamo momento ir pasakyti ką nors bloga apie tuometį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį.
Šio politiko itin nemėgęs karininkas nepaklusniam kariui iškart atleisdavo viską.
Bendravo slaptu ryšiu
Tai Sausio 13-osios bylą nagrinėjančiame Vilniaus apygardos teisme (VAT) prisiminė trumpam iš Vokietijos į Lietuvą sugrįžęs 45 metų Arūnas Šakys.
Buvęs tankų pulko ryšininkas teismui atskleidė nemažai detalių iš karių gyvenimo Šiaurės miestelyje.
A.Šakys daugiausia laiko praleisdavo štabo automobilyje, kuriame buvo įrengtas radijo ryšio centras.
Ryšininkas visas radijo stotis turėjo suderinti taip, kad pulko vadas N.Astachovas galėtų bendrauti su aštuonių tankų vadais.
Atskiri radijo dažniai buvo skirti vien kariuomenės vadovams.
Šis ryšys buvo visiškai slaptas, todėl jų pokalbių negirdėjo netgi pats ryšininkas.
Iš Panevėžio atvyko taksi
Tankistų radijo stotis suderinęs A.Šakys išgirdo beldimą į karinio automobilio duris. Jas pravėręs karys išvydo savo motiną.
Išgirdusi, kad Vilniuje prasidėjo neramumai, moteris taksi automobiliu iš Panevėžio atvyko į Vilnių. Jai pavyko įsiprašyti į karinį Šiaurės miestelį ir net pabendrauti su pulko vadu.
Moteris jo prašė paslėpti jos sūnų, kad jis nepadarytų jokių kvailysčių. Karininkas nuramino, kad jos sūnų saugo du snaiperiai, o teritorijoje išrikiuoti tankai skirti tik karinėms pratyboms.
Prie ryšininkų automobilio priėjusi A.Šakio motina iš sūnaus sužinojo, jog tai netiesa. Jiems buvo leista pasikalbėti tik apie 10 minučių, o apie 21 valandą tankus planuota išleisti į miestą.
Pamiršo net šaukinius
Šis įsakymas vėliau buvo atšauktas ir tankai iš Šiaurės miestelio pajudėjo tik naktį.
Šiaurės miestelyje štabo automobilyje likęs A.Šakys teigė radijo ryšiu girdėjęs šauksmus, automatų šūvių serijas: „Buvo tokia sumaištis, kad tankistai pamiršo net savo šaukinius ir pradėjo vieni kitus vadinti pavardėmis, nors pulko vadas tai draudė.“
Ką jie kalbėjo, buvęs ryšininkas teisme papasakoti negalėjo: „Tai buvo vien rusiški keiksmažodžiai. Kartais pasigirsdavo šūksniai: „Stok, kur lendi?“ Nurodymų šaudyti tankistų radijo ryšiu A.Šakys negirdėjo.
Grįžo su lauktuvėmis
Rytą į Šiaurės miestelį sugrįžę tarnybos draugai atrodė labai sutrikę. Vienas pasakojo pro tanko iliuminatorių žmonių minioje matęs savo motiną ir negalėjęs jos įspėti, kad būtų atsargesnė.
Kai kurie tankistai į dalinį parsivežė dešros, kavos, šokolado, po kelis butelius konjako.
„Jie pasakojo, kad į televizijos pastatus įsiveržę karininkai darė ką nori: girtavo, grobė aparatūrą“, – prisiminė A.Šakys.
Paryčiais į LRT pastatą okupantai suleido ir eilinius karius, kad padėtų išsinešti daiktus, o už pagalbą jiems leido pasiimti maisto ir gėrimų.
Sugrįžus tankistams netrukus pasklido kalbos, kad prie Televizijos bokšto po tanku žuvo mergina. Šiaurės miestelyje buvo svarstoma, kad ją po tanku tyčia pastūmė patys lietuviai.
Apie kitas aukas nebuvo net užsiminta.
Siūlė įvairias pareigas
Praėjus porai dienų po tragiškų įvykių į Šiaurės miestelį iš Maskvos atvyko iki nepriklausomybės atgavimo ministru pirmininku buvęs Vytautas Sakalauskas. Jis dar spėjo susitikti su Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro pavaduotoju Vladislavu Ačialovu.
Paklausęs, kodėl karius išsiuntė į miestą, V.Sakalauskas sulaukė trumpo atsakymo: „Įsakymas yra įsakymas.“
Dabar jau miręs V.Sakalauskas apie to meto įvykius buvo apklaustas mažiausiai penkis kartus. Lietuvos politikų žiniomis, sovietams suplanavus Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą, V.Sakalauskas turėjo tapti valstybės vadovu.
V.Sakalauskas tai visą laiką neigė ir tvirtino, jog jam buvo siūlomos kitos pareigos: vadovauti Vyriausybei arba dirbti nacionaliniame gelbėjimo komitete.
Skubiai iškvietė į Maskvą
Sovietų Sąjungos atstovybėje Mozambike dirbęs V.Sakalauskas į Maskvą skubiai buvo iškviestas 1991 metų sausio 10-ąją.
Sausio 12-osios vakarą įsikūręs Maskvos užmiesčio viloje jis paskambino dukteriai ir sužinojo, kas įvyko Lietuvoje.
Kitą dieną susitikęs su Sovietų Sąjungos valdžios atstovais jis išgirdo: „Reikia grįžti į Lietuvą ir pradėti dirbti.“
Nesutiko grįžti į Lietuvą
V.Sakalauskas teigė norėjęs sugrįžti į Lietuvą, tačiau ne eiti kokių nors pareigų, o sužinoti tikrosios padėties ir aplankyti neseniai mirusios motinos kapo.
Sovietų Sąjungos KBG atsiųstas lėktuvas jį vieną išskraidino į Vilnių, o oro uoste svečio jau laukė Lietuvos KGB viršininko pavaduotojas Stanislavas Caplinas.
V.Sakalauskas jo paprašė surengti susitikimą su Lietuvos komunistų partijos vadovu Mykolu Burokevičiumi ir vienu iš partijos sekretorių Algimantu Naudžiūnu.
Po susitikimų jis grįždavo pas dukterį.
„Kai artimieji man papasakojo visus baisumus, plaukai pasišiaušė“, – yra pasakojęs V.Sakalauskas.
Jis teigė iš karto apsisprendęs jokių pareigų Lietuvoje neiti.
Porą dienų Vilniuje praleidęs V.Sakalauskas vienu lėktuvu su M.Burokevičiumi vėl išskrido į Maskvą ir apie savo apsisprendimą pranešė vietos politikams.
Jis kategoriškai neigė M.Burokevičiaus parodymus, esą lėktuve jam rodęs užrašų knygelę su būsimų ministrų sąrašu.
