Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta, nes D.Grybauskaitė nelinkusi atvirauti apie savo kūrybinės virtuvės techniką. Ją gaubia paslaptis, kaip ir daugelį prezidentės gyvenimo puslapių.
Metiniai pranešimai iš tiesų yra komandinio darbo produktai, tačiau politologai teigė, kad atidžiau pažvelgus į, iš pažiūros, anonimišką tekstą, eilutėse ir tarp jų šmėsteli asmeniškas, žmogiškasis valstybės vadovų veidas. Charakterio bruožai atsiskleidžia net ir be detalios semantinės analizės.
Kalba daug pasako apie asmenybę
Portalas lrytas.lt kalbėjosi su buvusiais prezidentų patarėjais, kurie rengė jiems metinius pranešimus, politologais ir pabandė pažvelgti, ką metinis pranešimas pasako apie patį pranešėją? Ir – kokiais būdingais bruožais pasižymėjo skirtingų prezidentų – Algirdo Brazausko, Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės pranešimų tekstai?
„Nors metiniai pranešimai yra komandinio darbo vaisius, prezidentai vis tik būna aktyvūs juos rašant. Pranešimai nemažai pasako apie paties pranešėjo asmenybės kultūrinį kontekstą, kai kuriuos jo charakterio bruožus. Ir tai labai svarbu Lietuvoje, kuri yra pusiau prezidentinė respublika, nuo prezidento nuostatų nemažai priklauso, kokie jo santykiai su Vyriausybe, Seimu“, – sakė politologė Jūratė Novagrockienė.
„Prezidentės metinio pranešimo rašymas yra bendras komandos darbas. Todėl rengiant prezidento metinį pranešimą yra svarbus ir kiekvieno patarėjo, kuruojančio konkrečią sritį, indėlis. Prezidentė metinio pranešimo rengime dalyvauja nuo pradžių iki pabaigos.
Visas prezidentės kalbas, metinius pranešimus, sveikinimus, pranešimus spaudai tikrina lietuvių kalbos specialistas“, – kūrybos technologiją glaustai paaiškino prezidentės D.Grybauskaitės patarėja viešiesiems ryšiams Daiva Ulbinaitė.
Tekdavo perrašyti iš naujo
Per 40–45 minutes perskaitomi metiniai pranešimai iš tiesų pradedami rašyti prieš mėnesį ar net daugiau. Antrąją V.Adamkaus kadenciją (2004–2009 m.) prezidento patarėju buvęs Lauras Bielinis prisiminė, kad metinių pranešimų matmenys būdavo brėžiami beveik iš karto po Naujųjų metų.
„V.Adamkus labai kruopščiai rengdavosi metiniam pranešimui. Jam tai buvo itin svarbus dokumentas. Vieno pagrindinio rašytojo nebuvo. Susirinkdavome visa patarėjų komanda, prezidentas labai aiškiai pasakydavo, kokius akcentus jis norėtų sudėlioti pranešime. Pasidalindavome atskiromis sritimis, aš rašydavau apie vidaus politiką. V.Adamkus atidžiai perskaitydavo kiekvieną skyrių atskirai, pasakydavo pastabų. Pataisydavome, ką reikia, tada jau bendrai jungdavome į vieną tekstą. Jį perskaitydavo stilistas-redaktorius, nugludindavo stilių, kad jis nebūtų pernelyg protokolinis, primenantis paprastą veiklos ataskaitą.
Visą tekstą vėl perskaitydavo V.Adamkus, ir... būdavo ir taip, kad tekdavo viską kurti iš naujo!“ – prisiminė L.Bielinis.
Lyginant V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės metinius pranešimus politologui labiausiai krito į akį tai, kad V.Adamkus stengėsi atsargiai dėlioti vidaus politikos vertinimus, daugiausia dėmesio skyrė užsienio politikos aktualijomis.
„V.Adamkus metinius pranešimus rengė griežtai laikydamasis Konstitucijos apibrėžtų funkcijų, kad prezidento pagrindinis uždavinys yra vadovauti Lietuvos užsienio politikai. V.Adamkus ypatingą dėmesį skyrė Rytų politikai, skatinant demokratijos procesus posovietinėje erdvėje. Juk tais laikais vyko oranžinė revoliucija Ukrainoje, Rusija užpuolė Gruziją“, – priminė L.Bielinis.
Reitingų medžioklė
Jeigu lygintume V.Adamkaus ir D.Grybauskaitės metinius pranešimus kaip jų asmenybės atspindį – jie labai skiriasi ne tik skirtingais prioritetų dėliojimais vidaus ir užsienio politikos sritims.
Politologė J.Novagrockienė atkreipė dėmesį, kad klausant V.Adamkaus metinių pranešimų iš karto jautėsi, kad kalba humanitarinės kultūros žmogus, demokratiškas ir plačiai mąstantis, o klausantis D.Grybauskaitės nesunku suprasti, kad kalbą sako ekonomistas. V.Adamkus kalbose vyravo jam būdingi vertybiniai akcentai, jis daug dėmesio skyrė pilietinės visuomenės, demokratijos, valdžios ir piliečių santykių problemoms.
„D.Grybauskaitė pateikia daug skaičių, konkrečių faktų iš valstybės vidaus gyvenimo, ekonomikos. Daug dėmesio, bent iki šiol skirdavo Vyriausybės politikos apžvalgai. Tokiu būdu ir jos vertinimai tampa kategoriškesni, kalbėsena tiesmuka. V.Adamkaus kalbose vyravo bendražmogiškieji akcentai ir užsienio politika, jis, išskyrus atskirus atvejus, vengė tiesmukų pasisakymų apie vidaus politiką, Vyriausybės veiklą“, – pastebėjo politologė.
Tiesa, paskutinėje savo prezidento metinėje kalboje 2009 metais V.Adamkus įkirto ir buvusiam premjerui Gediminui Kirkilui, už tai, kad jis nepasirengė ekonomikos krizei, ir tuomečiam premjerui Andriui Kubiliui, kad šis gąsdino tautą valstybės bankrotu.
Tačiau tuomet ir Seimo nariai, ir politikos apžvalgininkai purkštavo, kad prezidento kalba buvusi pernelyg aptaki, nugludinta, pasigesta aiškesnių vidaus politikos vertinimų.
Jų ir Seimo nariai, ir politologai sulaukė apsčiai, rūmų S.Daukanto aikštėje šeimininke tapus D.Grybaiskaitei.
Tačiau klystų manantys, kad jos sparnuotos frazės iš ankstesnių metinių pranešimų, pavyzdžiui, apie mįslingus oligarchų klanus, yra būtent jos kūryba.
Nesvarbu, kad aštrūs intarpai skamba labai „grybauskaitiškai“ – tai iš tiesų yra jos patarėjų komandos nuopelnas.
Buvęs prezidentės viešųjų ryšių vadovas, dabar – Seimo narys Linas Balsys sakė, kad rengiant metinius pranešimus svarbiausias uždavinys patarėjams buvo parengti kalbą taip, kad ji kuo aukščiau pakeltų šalies vadovės reitingus.
Reitingai buvo ir galimai lieka pagrindinis D.Grybauskaitės motyvas, kuriuo vadovaujantis ir ruošiama metinė kalba.
Iš čia – ir miniai patrauklus „griežtos, bet teisingos tautos mamos“ kategoriškumas, piktų pabarimų ir globėjiškų paliūliavimų sampyna.
D.Grybauskaitės metiniuose pranešimuose populizmo daugiau nei V.Adamkaus, kuriam labiau rūpėjo moralinės vertybės, ar juolab A.Brazausko, kuris apskritai nemėgo sakyti kalbų – tai pripažįsta politologai.
L.Balsys, iš atskirų specialistų medžiagos redaguodavęs vientisą prezidentės kalbos tekstą, sakė, kad būtent patarėjai, o ne pati D.Grybauskaitė kalbos manierą pritaikydavo jos asmenybei.
„Patarėjai pakankamai pažinojo prezidentę, todėl nebuvo sunku rašant kalbą išlaikyti jos individualų stilių. O tai būtina“, – teigė L.Balsys.
Įdėjo slaptą pažymą
Buvęs prezidento Algirdo Brazausko patarėjas Vilius Kavaliauskas portalui lrytas.lt anksčiau yra pasakojęs apie šio prezidento oficialių kalbų ir jų rašymo ypatumus. V.Kavaliauskas prisiminė ir skandalu vos nepasibaigusį nutikimą, susijusį su prezidento metiniu pranešimu. „A.Brazauskas sakė kalbą Seime. Ten buvo didelis nesusipratimas, nes kažkas į jo kalbą įdėjo pusantro puslapio slaptos pažymos. Gerai nepamenu, bet man atrodo, jog ten buvo Valstybės saugumo departamento ar Krašto apsaugos ministerijos pažyma apie visokias grėsmes“, – pasakojo V.Kavaliauskas.
A.Brazauskas, ne itin mėgęs sakyti kalbas, prieš išeidamas į tribūną turbūt neperskaitė pranešimo teksto. V.Kavaliausko nuomone, kai kalbą rašo vienas žmogus, viskas aišku, kas bus tekste. O kai darbas rašomas kolektyviai – visi savo dalį sumeta gabalais. „Kažkas tingėjo rašyti, tai ir įmetė pusantro puslapio. O tam, kuris turėjo visą kalbą šlifuoti, net į galvą neatėjo, kad toji medžiaga – kažkoks slaptas dokumentas. Griausmų buvo, tačiau nieko nenubaudė“, – prisiminė V.Kavaliauskas.
