Todėl nebus nieko bloga, jeigu skubos tvarka parlamentarai priims sprendimą, kad kitąmet teks švęsti dar ir Stadiono bei Kelio metus. Tai – tiesiog gyvybiškai būtina.
Juk 2017-aisiais sukaks lygiai trys dešimtys metų, kai Vilniuje pradėtas statyti naujas stadionas. Po kiek laiko imtas vadinti netgi nacionaliniu. Mat jis tikra vertybė – čia riogsantys betono luitai primena kokio nors senovės inkų ar actekų miesto griuvėsius.
Laukia ir dar viena garbinga sukaktis: tais pačiais 1987-aisiais baigtas tiesti betoninis kelias tarp Vilniaus ir Utenos.
Per tris dešimtmečius jis pelnė garbingą tarkos vardą, o karštą dieną čia gali rengtis varžyboms automobilių slalomo entuziastai, nes išvinguriuoti tarp išsiklaipiusių plokščių reikia aukščiausio meistriškumo.
Apie tai, kad kada nors Kelyje atsiras kelininkai, o Stadione – statybininkai, gali svaičioti tik visiški puspročiai arba nieko prajuokinti negalintys humoristai.
Per tris dešimtmečius šie objektai tapo neliečiamu nacionaliniu paveldu, kurį tiesiog privaloma garbinti nuo 2017-ųjų sausio 1-osios iki gruodžio 31-osios.
Todėl būtina jau dabar imtis Reformacijos ir metais anksčiau, nei pridera, surengti Dainų šventę. Tautiniais kostiumais apsirengę jos dalyviai Keliu, aplenkdami čia iškylančius Piliakalnius, trauktų sostapilin.
Susirinkę Stadione šoktų, dainuotų ir kitaip linksmintųsi iki nukritimo.
O kad nebūtų pamiršta paminėti Sporto metus, į tą patį Stadioną iš Amerikos reikia perkelti A.Schwarzeneggerio galiūnų turnyrą – Ž.Savickas su kompanija galėtų perkilnoti betono luitus iš vienos vietos į kitą.
Vis šis tas būtų išjudinta šioje amžino įšalo žemėje.
