Štai visi žino, kad saulė geltona, tačiau jei įsižiūrėsite į šį dangaus kūną atidžiau, oi, kiek dar daug jo atspalvių išvysite. Gali būti, kad jums gražesnis pasirodys vėjuotą vakarą į debesis panyrantis raustelėjęs saulės rutulys. Todėl būsite lyg ir teisus sakydamas, kad saulė yra raudona.
Taip, matyt, atsitiko ir didžiumai kauniečių, kurie įtikėjo, kad Kaune niekas nieko nebepakeis ir miestas daugiau jau niekada nebus vadinamas mažuoju Paryžiumi. Todėl linkę kiekvienam sutiktam mieliau pasakoti būtas ir nebūtas istorijas apie tai, kaip kitame Lietuvos ar užsienio kampelyje sočiai ir jaukiai įsitaisė jų giminaitis ar kaimynas, o ne apie permainas savo mieste.
Nors visiems iki skausmo pabodę anekdotai apie duobėtas Kauno gatves, kuriuos dažniausiai taip pat kūrė ne kas kitas, o patys kauniečiai, ši miestiečių raiškos terpė, atrodo, dar neišnyko. Pakeisti nieko negali net laikinąja sostine kažkodėl tebevadinamo miesto gyventojų smegenų ląsteles nuolat bombarduojantys valdžios pranešimai apie gatvėse išpilto asfalto kiekį ir duobėse palaidotus milijonus. Žiūrėk, vis atsiranda koks bambeklis, dar vakar ašarojęs dėl duobėje sugadinto automobilio rato, kuris žinovo balsu visur, kur tik randa klausytojų, šaukia: geriau kultūrai ar švietimui pinigus valdžia skirtų.
Žmogaus mąstymui pakeisti vienų metų neužtenka – būtent tiek laiko naujoji miesto valdžia nepraleidžia progos nuolat priminti apie taisomas gatves. O dažnam kauniečiui visai nesvarbu, kad kitame miesto gale gyvenantis pilietis rieda lygiomis gatvėmis. Jei eilė važiuoti kelių technikai į jo kiemą dar neatėjo, vadinasi, viskas Kaune daroma ne taip.
Štai šią savaitę atsistatydinimo prašymą savivaldybei tėškė Žaliakalnio seniūnijos Pelėdų kalno seniūnaitis. Aktyviam kauniečiui „nusibodo visų abejingumas“.
Nuo 2011-ųjų šias visuomenines pareigas ėjęs seniūnaitis neapsikentė, kad jam patikėtoje miesto teritorijoje nesutvarkyti šaligatviai, vaiduokliais virsta pašto dėžučių blokai, nesirūpinama želdiniais, o kai kurie gyventojai nepaiso bendrabūvio taisyklių. Taip elgiamasi esą ne nuo sovietmečio prastą įvaizdį paveldėjusioje Vilijampolėje, kur gimė ir augo net pats nusikaltėlių šulas Henytė, o inteligentų lizde Žaliakalnyje.
Aktyvų ir negerovėms neabejingą seniūnaitį suprasti galima – žmogus pamatė, kad jo pastangos neduoda rezultatų, ir nusprendė nevargti keičiant požiūrį į gyvenamąją aplinką. Matyt, nuvylė ir kai kurių valstybinių įstaigų negalia ar valdžios sprendimų įgyvendinimo sparta. O ir kiek dabar tų tikrųjų inteligentų Žaliakalnyje likę – kaip kolūkinis barokas pašiepiamas daugiaaukštes pilaites su kuorais prieš porą dešimtmečių čia sparčiai rentėsi ne tie, kuriems šviesa ir tiesa terūpi.
Ką pakeis seniūnaičio pasitraukimas? Taip, iššūkis mestas, Žaliakalnio seniūnas neteko vieno aktyvaus pagalbininko – jam dirbti gal bus dar sunkiau. Tačiau vargu ar gyventojai po tokio seniūnaičio poelgio griebsis nukabinėti sukiužusias pašto dėžutes, nestatys automobilių ant vejos ar kitaip neterš savo lizdo. Sąmoningumui užauginti taip pat reikia pastangų.
Norint ką nors pakeisti, pirmiausia pačiam reikia būti pavyzdžiu. Viena Šančių gyventoja pasakojo, kad jos nedirbančios kaimynės ne vienus metus tik sėdėdavo ant suoliuko po daugiabučio langais ir stebėdavo, kas, su kuo ir kada į namus pareina, kai ji pati tuo metu gėles sodindavo ir ravėdavo, net žolę pjaudavo.
Sykį, kai moteris sugipsuota ranka ėjo laistyti išpurento gėlyno, viena gandų nešėjų pagaliau neištvėrė ir pasisiūlė padėti. „Ko pagalbos neprašai?“ – nedrąsiai tarstelėjo ir pakėlė uodegas nuo suoliuko dar dvi kaimynės. Nuo to laiko daugiabučio aplinka kasmet gražėja.
Šią savaitę kai kam atsirado proga atgaivinti dar vieną sovietmečio suformuotą stereotipą – apie korumpuotus Kauno medikus. Peno kalboms davė Kauno klinikas širdies problemoms spręsti pasirinkęs kyšininkavimu įtariamas koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas R.Kurlianskis. Kaip tokiu atveju neprisiminti, kad čia sveikatą yra taisęs ir teismų suolus trynęs V.Uspaskichas, ir kiti galingieji.
Tačiau kažkodėl visi pamiršo, kad gydytis iš Vilniaus į Kauną važiuoja ne tik problemų su teisėsauga turintys žinomi žmonės. Vieni išties pažįstamų medikų klinikose turi, kiti Kaune, o ne sostinėje greičiau sulaukia eilės būti gydomi, treti sužino, kad Kaune operacija kainuos pigiau nei Vilniuje. Griebtis tegu ir netvirto šiaudo žmogiška, ypač kai kalbama apie sveikatą.
Stereotipai gajūs. Išstumti juos iš žmogaus sąmonės sunkiau, nei chirurgui išpjauti ligonio kūne suvešėjusį auglį. Dar sudėtingiau išoperuoti kauniečių menkavertiškumo kompleksą. O ir kas apskaičiuos, kiek tokia operacija kainuotų?
„Laikinoji sostinė“
