Štai visi žino, kad saulė geltona, tačiau jei įsižiūrėsite į
šį dangaus kūną atidžiau, oi, kiek dar daug jo atspalvių išvysite.
Gali būti, kad jums gražesnis pasirodys vėjuotą vakarą į debesis
panyrantis raustelėjęs saulės rutulys. Todėl būsite lyg ir teisus
sakydamas, kad saulė yra raudona.
Taip, matyt, atsitiko ir didžiumai kauniečių, kurie įtikėjo, kad Kaune
niekas nieko nebepakeis ir miestas daugiau jau niekada nebus vadinamas
mažuoju Paryžiumi. Todėl linkę kiekvienam sutiktam mieliau pasakoti
būtas ir nebūtas istorijas apie tai, kaip kitame Lietuvos ar
užsienio kampelyje sočiai ir jaukiai įsitaisė jų giminaitis ar
kaimynas, o ne apie permainas savo mieste.
Nors visiems iki skausmo pabodę anekdotai apie duobėtas Kauno gatves,
kuriuos dažniausiai taip pat kūrė ne kas kitas, o patys kauniečiai, ši
miestiečių raiškos terpė, atrodo, dar neišnyko. Pakeisti nieko negali
net laikinąja sostine kažkodėl tebevadinamo miesto gyventojų smegenų
ląsteles nuolat bombarduojantys valdžios pranešimai apie gatvėse
išpilto asfalto kiekį ir duobėse palaidotus milijonus. Žiūrėk, vis
atsiranda koks bambeklis, dar vakar ašarojęs dėl duobėje sugadinto
automobilio rato, kuris žinovo balsu visur, kur tik randa klausytojų,
šaukia: geriau kultūrai ar švietimui pinigus valdžia skirtų.
Žmogaus mąstymui pakeisti vienų metų neužtenka – būtent tiek laiko
naujoji miesto valdžia nepraleidžia progos nuolat priminti apie
taisomas gatves. O dažnam kauniečiui visai nesvarbu, kad kitame
miesto gale gyvenantis pilietis rieda lygiomis gatvėmis. Jei eilė
važiuoti kelių technikai į jo kiemą dar neatėjo, vadinasi, viskas Kaune
daroma ne taip.
Štai šią savaitę atsistatydinimo prašymą savivaldybei tėškė Žaliakalnio
seniūnijos Pelėdų kalno seniūnaitis. Aktyviam kauniečiui „nusibodo visų
abejingumas“.
Nuo 2011-ųjų šias visuomenines pareigas ėjęs seniūnaitis neapsikentė,
kad jam patikėtoje miesto teritorijoje nesutvarkyti šaligatviai,
vaiduokliais virsta pašto dėžučių blokai, nesirūpinama želdiniais, o
kai kurie gyventojai nepaiso bendrabūvio taisyklių. Taip elgiamasi esą
ne nuo sovietmečio prastą įvaizdį paveldėjusioje Vilijampolėje, kur
gimė ir augo net pats nusikaltėlių šulas Henytė, o inteligentų lizde
Žaliakalnyje.
Aktyvų ir negerovėms neabejingą seniūnaitį suprasti galima – žmogus
pamatė, kad jo pastangos neduoda rezultatų, ir nusprendė nevargti
keičiant požiūrį į gyvenamąją aplinką. Matyt, nuvylė ir kai kurių
valstybinių įstaigų negalia ar valdžios sprendimų įgyvendinimo sparta.
O ir kiek dabar tų tikrųjų inteligentų Žaliakalnyje likę – kaip
kolūkinis barokas pašiepiamas daugiaaukštes pilaites su kuorais prieš
porą dešimtmečių čia sparčiai rentėsi ne tie, kuriems šviesa ir tiesa
terūpi.
Ką pakeis seniūnaičio pasitraukimas? Taip, iššūkis mestas, Žaliakalnio
seniūnas neteko vieno aktyvaus pagalbininko – jam dirbti gal bus dar
sunkiau. Tačiau vargu ar gyventojai po tokio seniūnaičio poelgio
griebsis nukabinėti sukiužusias pašto dėžutes, nestatys automobilių ant
vejos ar kitaip neterš savo lizdo. Sąmoningumui užauginti
taip pat reikia pastangų.
Norint ką nors pakeisti, pirmiausia pačiam reikia būti pavyzdžiu. Viena
Šančių gyventoja pasakojo, kad jos nedirbančios kaimynės ne vienus
metus tik sėdėdavo ant suoliuko po daugiabučio langais ir stebėdavo,
kas, su kuo ir kada į namus pareina, kai ji pati tuo metu gėles
sodindavo ir ravėdavo, net žolę pjaudavo.
Sykį, kai moteris sugipsuota ranka ėjo laistyti išpurento gėlyno,
viena gandų nešėjų pagaliau neištvėrė ir pasisiūlė padėti. „Ko pagalbos
neprašai?“ – nedrąsiai tarstelėjo ir pakėlė uodegas nuo suoliuko
dar dvi kaimynės. Nuo to laiko daugiabučio aplinka kasmet gražėja.
Šią savaitę kai kam atsirado proga atgaivinti dar vieną sovietmečio
suformuotą stereotipą – apie korumpuotus Kauno medikus. Peno kalboms
davė Kauno klinikas širdies problemoms spręsti pasirinkęs kyšininkavimu
įtariamas koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas R.Kurlianskis. Kaip
tokiu atveju neprisiminti, kad čia sveikatą yra taisęs ir teismų suolus
trynęs V.Uspaskichas, ir kiti galingieji.
Tačiau kažkodėl visi pamiršo, kad gydytis iš Vilniaus į Kauną važiuoja
ne tik problemų su teisėsauga turintys žinomi žmonės. Vieni išties
pažįstamų medikų klinikose turi, kiti Kaune, o ne sostinėje greičiau
sulaukia eilės būti gydomi, treti sužino, kad Kaune operacija kainuos
pigiau nei Vilniuje. Griebtis tegu ir netvirto šiaudo žmogiška, ypač
kai kalbama apie sveikatą.
Stereotipai gajūs. Išstumti juos iš žmogaus sąmonės sunkiau, nei
chirurgui išpjauti ligonio kūne suvešėjusį auglį. Dar sudėtingiau
išoperuoti kauniečių menkavertiškumo kompleksą. O ir kas
apskaičiuos, kiek tokia operacija kainuotų?
„Laikinoji sostinė“