Žinoma, dėl to valstybė dar nežlunga, gyvena, kapanojasi, reaguoja į iššūkius, bet visi jaučia, kad beveik visose srityse reikia persilaužimo, naujos kokybės. Reikia naujų idėjų, kurios surašomos programose, ir žmonių, kurie jas įgyvendintų. Ką sparčiai tirpstant laikui iki naujos Vyriausybės formavimo apie tai mąsto į valdžią pretenduojančios partijos?
Pradėkime, kaip ir įprasta demokratijoje, nuo opozicijos. Reikia pripažinti, kad pretendentų į aukštąją politiką egzaminą raštu TS-LKD išlaikė. Jie parengė ir jau pristatė visuomenei rinkimų programą, pavadintą „Naujas planas Lietuvai“. Rimtas programinis rašinys, vertas aptarimo, diskusijos ir kritikos.
Nemanau, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie žinotų, ką reikia daryti, ir į panašius bandymus galėtų numoti ranka.
Esminė programos mintis – mūsų valstybei būtina išeiti į pasaulį su savo aukštos kokybės produkcija, kuriai gaminti bei realizuoti ir reikia telkti finansinius išteklius ir žmones: „Modernią, europietišką ekonominę ir socialinę gerovę garantuojančią Lietuvą sukurti pavyks, jei mūsų valstybė taps spartaus eksporto augimo šalimi.“
Susirūpinimas nenaujas, antrą dešimtmetį apie tai kalbama, bet kas iš tų kalbų, jei nėra rezultatų. Dar keleri metai, ir socialinės problemos suvalgys paskutinius išteklius, o išbėgiojantys protai į kitas šalis mūsiškę pavers gilia provincija.
Per būsimus ketverius metus ūkio neperkėlus ant naujų ekonominio augimo vėžių – aukštą pridėtinę vertę kuriančio ir inovacijomis besiremiančio verslo – pasibaigus ES paramai Lietuva pradės riedėti į pakalnę.
Programos autoriai siūlo tiesiogines investicijas skirti į nedidelį skaičių sėkmingai augančių ūkio sričių. Aukštos pridėtinės vertės sektoriais laikomi IT, biotechnologijos, fotonika ir lazerio technologijos, energetika.
Pagal aukštos pridėtinės vertės ekonomikos modelį, konservatorių nuomone, reikia daryti ir visas kitas reformas. Keisti regionų politiką, nedaryti Lietuvos vieno miesto valstybe, organizuoti tikslinį profesinį švietimą, plėtoti laisvąsias ekonomines zonas ir užsienyje kurti investicijomis besirūpinančių atstovų tinklą.
Ta proga reikia priminti, kad kadaise propaguota ekonominė diplomatija šiuo metu neatrodo labai stipri. Gera programos rengėjų idėja – kūrybiškai panaudoti likusią ES paramą ir steigti strateginių investicijų fondą.
Kaip dabar jau madinga, konservatoriai savo viziją išdėstė ir skaičiais: per ketverius metus 1250 eurų vidutinis darbo užmokestis, 400 eurų vidutinė pensija, 147 000 naujų darbo vietų ir net 80 000 namo grįžusių piliečių.
Pagirtina tai, kad programos autoriai nebeserga gigantomanija, nebesilygiuoja į JAV, Vokietiją ar Prancūziją, o elgiasi kur kas kukliau, sektinu pavyzdžiu laiko Airiją, kartais pasitelkia pavyzdžių iš Izraelio ar Singapūro.
Realu ar ne, kas programoje siūloma, galbūt kada nors ir pamatysime, bet joje neginčijamai vertingi du dalykai: problemos suvokimas ir siūlymas ją spręsti stengiantis parodyti, kaip tai būtų daroma. Būtų, jeigu ne keletas „bet“.
Norint įgyvendinti tokią programą, reikia laimėti rinkimus ir vieniems formuoti Vyriausybę. Kokioje nors koalicijoje iš programos beliks trečdalis. Bet dar ir į koaliciją reikia patekti.
Konservatorius-liberalas K.Masiulis prognozuoja TS-LKD, R.Karbauskio (sutrumpintai) ir Liberalų sąjūdžio koaliciją. Svajoti nedraudžiama. Dabartiniai reitingai konservatoriams rodo trečiąją vietą. Tikriausiai tokia ir liks.
Konservatoriai menkai veikė opozicijoje. Labai ilgai užsiiminėjo atsijauninimo operacijomis, nors G.Landsbergio atsisakymas europarlamentaro mandato partijos labui – drąsus žingsnis. Ir kartu iššūkis tiems, kurie turėtų pasielgti taip pat. Deja, vien pasiaukojimo neužtenka. Reikia įtikinti savo idėjomis, o to konservatoriams visada trūko ir tebetrūksta.
Kitas „bet“. Konservatoriai ir keisdami valdžioje socialdemokratus buvo parašę gerą programą, tačiau dėl užgriuvusios ekonominės krizės turėjo elgtis visiškai ne pagal programą.
Lietuva per krizę išvinguriavo ir net buvo kitų valstybių pagirta, tačiau prie konservatorių prisiklijavo vargu ar beatplėšiamos etiketės: taupyti, drausti, veržti diržus. Iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad konservatoriai nemėgsta gyvenančių iš išmokų, pensininkų, mokytojų, humanitarų ir visų, kurie nekuria pridėtinės vertės, bet nešioja ant rankų technokratus ir jų sferoje dirbančius mokslininkus.
Beje, „Naujame plane Lietuvai“ nėra nė žodžio apie kultūros politiką, nors būtent tautos kultūros paveldas, jo palaikymas ir kova už tapatybės išlaikymą niveliuojančioje globalizacijoje turėtų būti vienas TS-LKD prioritetų.
Ūkininkai, regis, taip pat „ne prie ko“. Pagrindinis programos rengėjas miestietis A.Kubilius savo pažiūromis yra liberalas. G.Landsbergio pažiūros dar tik formuojasi. Idėjinis konservatorius M.Adomėnas kviečia partijos narius likti savimi, konservatoriais, ir nesusitapatinti su liberalais. Tačiau technokratinė rinkimų TS-LKD programa vis tiek yra artimesnė liberalams nei konservatoriams.
Žvelgiant į ateitį, ko gero, tikraisiais konservatoriais tiek pažiūromis, tiek veiksmais taps R.Karbauskio telkiamas politinis junginys.
Kad ir kaip būtų, „Naujas planas Lietuvai“ yra įdomus tekstas. Jis liudija, kad TS-LKD ne tik nostalgiškai kalba apie buvusias idėjas, bet ir pati jas stengiasi generuoti.
