Į tokią situaciją pateko 30-metė eksperte šioje institucijoje dirbusi Indrė Viktorija Užukukytė. Ironiška ir tai, kad prie naujo Darbo kodekso dirbusi jauna specialistė vietoj padėkos už nemokamai padarytą darbą sulaukė raginimo kuo greičiau išeiti iš šios ministerijos.
Tiesioginis I.V.Užukukytės vadovas ūkio viceministras Gediminas Onaitis negali paaiškinti, kodėl ji valdiškoje įstaigoje du mėnesius dirbo be atlyginimo ir darbo sutarties ir tai vadina savanoryste.
„Darbo inspekcija padarė išvadą, kad Ūkio ministerijoje dirbau savavališkai, tai kodėl neiškvietė policijos ir neišmetė?“ – pečiais gūžčiojo pašnekovė ir stebėjosi, kad jos atvejį tyrę VDI specialistai čia neįžvelgė nelegalaus darbo atvejo.
Jautėsi savo rogėse
Ūkio ministerijoje I.V.Užukukytė įsidarbino 2014-ųjų gruodį. Viename ministerijos vykdytų projektų ji dirbo poveikio verslui vertinimą atliekančia eksperte. „Turėjau terminuotą darbo sutartį, bet terminas buvo tarsi dvigubas – jį nusakė ir data, ir tam tikros aplinkybės“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad anksčiau jai teko dirbti Užsienio reikalų ministerijoje ir stažuotis Europos Parlamente.
„Man labai patiko darbas Ūkio ministerijoje. Mano šeima visuomet dirbo smulkiajame versle, tad nors esu baigusi politikos mokslus, pati sritis tikrai nebuvo svetima ir darbas su verslo sektoriumi buvo tikrai įdomus“, – teigė pašnekovė ir patikslino, kad jautė, jog dirba svarbų ir reikalingą darbą.
Tiesioginiu I.V.Užukukytės vadovu G.Onaitis tapo prieš tai buvusiai jos vadovei išvykus darbuotis į Briuselį. Viceministrą pašnekovė teigė konsultuodavusi su darbo santykių reforma susijusiais reikalais jos kuruoto projekto srityje, bet ilgainiui darbo krūvis ėmė smarkiai augti.
Visos jaunos specialistės problemos prasidėjo tuomet, kai ji atkreipė ministerijos vadovų dėmesį į tai, kad derėtų aktyviau domėtis naujai ruošiamu Darbo kodeksu, nes tai neabejotinai liečia ministerijos kuruojamą sritį. „Prasidėjus darbo santykių reformai, pasiūliau savo vadovybei į tai įsitraukti aktyviau, suformuoti savo poziciją, nes ji atstovauja verslo sektoriui.
Patį socialinį modelį kūrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kartu su mokslininkais, o Ūkio ministerijoje šis klausimas buvo stumdomas tarp skyrių. Galiausiai šis darbas buvo patikėtas man – kartu su viceministru, departamentų direktoriais formavome ministerijos poziciją. Tai nesutapo su mano darbu projekte, o darbų krūvis augo“, – pasakojo pašnekovė ir pabrėžė, kad naujos pareigos jai buvo priskirtos, bet neįformintos darbo sutartimi.
Nesikeitė ir I.V.Užukukytės darbo užmokestis.
„Pas mus įprasta neprieštarauti vadovybei, tad ir dariau, ką reikėjo. Krūvis buvo milžiniškas – reikėjo laiku atlikti ir tiesioginį darbą, ir papildomas užduotis. Kartą, pamenu, dirbau iki pirmos valandos nakties, grįžau į namus, darbą tęsiau iki trečios ryto, o paskui numigusi vos porą valandų važiavau vėl į darbą“, – kalbėjo pašnekovė.
Du mėnesiai „tarp žemės ir dangaus“
I.V.Užukukytė turi ministerijos darbuotojų elektroninius laiškus, kuriuose užfiksuota, kaip šie tariasi, kad papildomą krūvį reikia skirti būtent jai.
Viename rašoma, kad I.V.Užukukytei baigus darbą projekte reiks ieškoti asmens, kuris galėtų kuruoti darbo kodekso klausimą. Netrukus ir pati pašnekovė sulaukė pasiūlymo pasilikti dirbti ministerijoje.
„Iš pradžių apie galimybę dirbti ministerijoje užsiminė Vidinio departamento direktorius Osvaldas Šmitas, o paskui tai pasiūlė ir viceministras G.Onaitis.
Santykiai su vadove visuomet buvo geri, darbe labai stengiausi laiku atlikti užduotis, bet sunerimau 2015-ųjų spalį, kai kalbėdamas su manimi jis puolė rištis batų raištelius. Juk taip žmonės nesielgia iš pagarbos pašnekovui. Iš tiesų į mano klausimus, kada būsiu įdarbinta, nereagavo“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad pasibaigus jos darbo sutarčiai projekte jai nereikėjo atiduoti darbo priemonių ar užleisti kabineto, o darbas prie darbo kodekso projekto vyko labai intensyviai.
„Labai sunkai išgyvenau tą laikotarpį, juk kaip gali taip būti, kad ministerijoje – vienoje aukščiausių valstybės institucijų – taip gali būti elgiamasi. Taip faktiniai darbo santykiai tęsėsi, viceministras puikiai žinojo situaciją ir man atsakydavo, kad ieško galimybių, kaip įforminti šiuos darbo santykius. Galiausiai, kai supratau, kad gražiuoju niekas kalbėtis nenori, kreipiausi į Darbo inspekciją, o dar vėliau – į Darbo ginčių komisiją (DGK)“, – pasakojo pašnekovė.
Anot jos, kelti šios istorijos į viešumą ji ilgai nenorėjusi ir tokį sprendimą atidėliojusi, nes vis tikėjosi, kad pavyks rasti išeitį. Galiausiai I.V.Užukukytė pasijuto įsprausta į kampą, mat du mėnesius gyveno be pajamų, o Vilniuje turėjusi mokėti nuomą ir padengti kitas pragyvenimo išlaidas.
Susitikti su premjeru nepavyko
Pasak pašnekovės, ministerijoje situacija buvo slepiama: „Tikiu, kad ministras Evaldas Gustas apie tai nežinojo, tai buvo daroma jam už akių. Dėl šio klausimo kreipiausi į premjerą. Pats man vėliau skambino dėl susitikimo, bet jis neįvyko. A.Butkevičiui išvykus su vizitu į užsienį, sulaukiau jo patarėjo skambučio. Man buvo pasakyta, kad su premjeru susitikti nereikėtų. Puikiai supratau, kad toks skambutis nebuvo su juo suderintas“, – tvirtino pašnekovė.
Valstybinės darbo inspekcijos tyrimas taip pat pašnekovei sukėlė įtarimų: „Visas Darbo ginčų komisijos posėdis truko labai trumpai, nemanau, kad specialistai spėjo įsiginti į mano pateiktus įrodymus. DGK priėmus Ūkio ministerijai palankų sprendimą, ūkio viceministras dėkojo pirmininkui A.Oleškevič ir spaudė ranką.
Nei ikiteisminėse institucijose, nei teismuose tai nėra įprastas elgesys nė vienai iš ginčo šalių, ir kelia minčių apie nesąžiningą sprendimą“, – stebėjosi pašnekovė.
Ironišką šypseną kelia ir DGK išvada, kurioje teigiama, kad „ieškovė, turėdama aukštąjį išsilavinimą, privalėjo suvokti, kad nesant nustatyta tvarka sudarytos darbo sutarties, mokėti biudžetinėje įstaigoje darbo užmokestį neįmanoma.“
„Tai jau ne finansinis klausimas dėl nesumokėtų pinigų už darbą, kalbu apie moralinę žalą ir jei ne Lietuvoje, tai savo teises tikiuosi apginti Strasbūro teisme. Nenorėjau, kad situacija pakryptų šia linkme, norėjau, kad išsispręstų viskas taikiai, bet ministerija šiuo keliu eiti nenorėjo“, – kalbėjo ji.
I.V.Užukukytė teigė, kad būtent ji yra įstatymo projekto ir Darbo išmokų fondų koncepcijos autorė, tačiau ministerijos vadovybė nenori to pripažinti. Netrukus pašnekovės byla bus nagrinėjama teisme.
Viceministras: „To būti negalėjo“
Viceministro G.Onaičio paprašiau pakomentuoti situaciją dėl du mėnesius ministerijoje be jokios darbo sutarties dirbusios I.V.Užukukytės.
„Nesu tikras, kiek detaliai galiu apie tai kalbėti, bet esminis dalykas yra tai, kad žadėti įdarbinti ar žadėti, kad bus suteiktas darbas, nėra net galimybių. Jūs veikiausiai žinote, kad yra valstybės tarnautojo atrankos procedūra, kai sudaroma komisija ir pan. Taip iš principo net būti negalėjo. Man sunku paaiškinti, kodėl ji tikėjosi būti įdarbinta“, – sunkiai žodžius rinko viceministras.
Į klausimą, ką galėjo veikti žmogus ministerijoje du mėnesius, G.Onaitis atsakė taip: „Žmogus ministerijoje savo noru ir savo prašymu vykdė savanorišką veiklą.“
Viceministras taipp at tikino, kad savanoriškos veiklos įstatymas numato, kad rašytinė sutartis sudaroma tada, kai viena iš šalių pageidauja.
„Nesikišu į personalo klausimus ir nežinau, kodėl žmogus, norėjęs vykdyti savanorišką veiklą, nenuėjo į personalo skyrių ir nepasiprašė, kad tokia sutartis būtų sudaryta“, – sakė jis. Paklaustas, ar buvo išduota rekomendacija apie jos tariamai savanorišką veiklą ministerijoje, jis tikino, kad rekomendacija buvo išduota.
„Ji buvo išduota ir gal net geresnė nei asmuo vertas“, – teigė jis.
Pripažino, kad dirbo gerai
Viceministrui priminus, kad jis išdavė rekomendaciją, susijusią tik su I.V.Užukukytės darbu projekte, šis kalbėjo: „Dabar jau tiksliai nepamenu, bet tai buvo pakankamai platu ir pakankamai pozityvu. Nežinau, jei šioje vietoje nebuvo paminėti kokie nors nuopelnai, tai jokia čia problema pasakyti ir pripažinti, kad ji iš tikrųjų kažką darė ir darė gerai.“
Į klausimą, ar viskas yra gerai, kai žmogus du mėnesius neaiškiomis sąlygomis dirba valstybinėje institucijoje, G.Onaitis sakė: „Nemanau, kad tai gerai. Negerai, kai žmogus galvoja kažkaip kitaip, nei yra realybėje.“
Viceministras neigė, kad I.V.Užukukytė į jį kreipėsi dėl neįformintų darbo santykių: „O jei ji sakytų, kad žadėjau jai padovanoti naują ir labai gražų automobilį, tai turbūt nereikštų, kad taip ir buvo.“ Anot jo, šioje istorijoje paskutinį žodį tars teismas.
Darbo inspekcija nenori veltis
Valstybinės darbo inspekcijos Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pavaduotoja, vyriausioji darbo inspektorė Irina Janukevičienė teigė, kad situacija jai žinoma, tačiau išsamesnio komentaro nepateikė.
„Manau, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas yra objektyvus ir teisingas, priimtas pagrįstai, atsižvelgiant į visas aplinkybes, paaiškinimus, įrodymus, kuriuos pristatė abi pusės“, – teigė ji.
Paprašyta patikslinti, kaip reiktų suprasti situaciją, kai žmogus vaikšto į darbą ir negauna už tai atlyginimo, pašnekovė atsakė: „Reikia jos pačios paklausti, kodėl ji ten vaikščiojo? Tai, kad buvo pažadėta, dar nereiškia, kad ją įdarbino. Tik pats asmuo gali atsakyti į klausimą, kodėl vaikščiojo į instituciją.“
„Bendravimas su pareiškėja mane nuvylė ir ko nors daugiau komentuoti nenorėčiau. Ji ėmėsi įvairių provokacinių veiksmų, viską interpretavo ne taip, kaip iš tikrųjų buvo“, – situaciją apibūdino I.Janukevičienė ir pridūrė, kad darbo santykių toje situacijoje nebuvo, kaip ir nurodymo dirbti.
