Kauno ceremonmeistras K.Ignatavičius vos susitikus su pasididžiavimu pasakoja apie baltąją laikinosios sostinės gulbę – Rotušę. Jis mielai cituoja ir pasakojimus apie slaptąjį kabinetą, kuriame dirba. Galima iškart suprasti, kad kaunietis įsimylėjęs iščiustytą santuokų simbolį.
Tačiau ne tik išbalintos sienos rūpi K.Ignatavičiui. Rūpi jam ir būsimos šeimos, jų tvirtumas. Ceremonmeistrui suskausta širdį, kai mato didelius skyrybų skaičius.
Jis skatina jaunavedžius nesusižavėti šventės blizgučiais, bet rimtai apsvarstyti, kiek jie pasiruošę kurti šeimą.
– Kiek porų esate sutuokęs per savo darbo metus? – „Laikinoji sostinė“ paklausė K.Ignatavičiaus.
– Nuo 1990 iki 2013 metų esu suskaičiavęs 45 tūkst. santuokų. Per tą laikotarpį, kai dirbu, santuokų buvo apie 70 tūkst. Kaip tuometis Kauno metrikacijos biuro vedėjas turėjau patvirtinti jų dokumentus.
Dabar derlių nuimu – poros atvyksta švęsti sidabrinių vestuvių. Tai – ir didelis malonumas, ir darbas. Kiekvienai porai noriu kalbėti iš širdies. Jie visaip mane vadina – ir šeimų krikštatėviu, ir meilės ministru.
Liūdina tik ištuokos. Darbo pradžioje išsituokdavo kas trečia pora, dabar – kas antra.
– Kas tuokiantis būtų svarbiausia?
– Visada sakau, kad santuoka – tai ne tikslas. Tai momentas, kai patvirtini apsisprendimą kurti šeimą. Labai linkiu, kad santuoka būtų ne priežastis šeimai, bet draugystės ir sprendimo padarinys, vainikavimas. Į santuoką eikite apsisprendę. Tada garantuotas gyvenimas santuokoje.
Dabar žmonės kuria šeimą nepasiruošę, nesubrendę, nepaskaičiavę savo noro kurti šeimą. Jie sutelkia dėmesį į šventę.
O ir skyrybos yra labai skatinamos, apie jas daug skelbiama, kalbama, kas su kuo išsiskyrė, kas rado naują draugę ar draugą. Labai norėčiau, kad populiarintų ilgaamžes šeimas, tuoktuvių sukaktis.
Iš to – mano antra rekomendacija. Švęskite santuokų jubiliejus. Tas padeda išsaugoti šeimą. Santuokų metinių minėjimas tai tas pat kas gimtadienio šventimas. Juk santuokos diena yra šeimos gimtadienis.
– Kokius ir kaip jubiliejus patariate švęsti?
– Iš pradžių reikėtų minėti kas metus, vėliau – kas penkerius ar dešimt. Pirmos vestuvių metinės – popierinės. Penktosios – medinės. Viena žurnalistė šventė santuokos penkmetį. Atėjo su klumpėm, mediniais žiedais – viskas buvo iš medžio.
Dešimtosios vestuvių metinės kartais vadinamos alavinėmis, bet dažniau švenčiamos kaip rožinės. Visi svečiai ir jaunieji pasipuošia rožėmis. Penkiolikos metų – krištolinės. Stalas padengiamas krištoliniais indais, jaunieji pasitinkami su krištolinėmis taurėmis.
Porcelianinis jubiliejus – kartu pragyvenus dvidešimt metų. Po dvidešimt penkerių poros švenčia sidabrinį jubiliejų. Tai – jau rimtesnė šventė. Jaunieji pasikeičia sidabriniais žiedais, kurie simbolizuoja tvirtumą, ištikimybę. Sutuoktiniai dar jauni. Į šventę galima susikviesti pirmųjų vestuvių svečius.
Kai žmonės švenčia sidabrines, iškart palinkiu vyrui taupyti pinigus santuokos trisdešimtmečiui – perlinėms vestuvėms. Tai – gera proga nupirkti žmonai perlo vėrinį.
Po keturiasdešimties metų – rubininės vestuvės. Per šią šventę su žmona abu užsisakėme žiedus su rubinais. Mudu šventėme ir sidabrinį, ir perlinį, ir rubininį jubiliejus. Tikiuosi, kad ir auksinį po trejų metų švęsime.
– Kokias klaidas daro jaunavedžiai?
– Šiuolaikinės santuokos suplanuotos gausybės planuotojų, prigalvota daug ceremonijų. Skiriama daug dėmesio ne esmei, o apvalkalui. Drabužiai, puokštės, papuošalai, automobiliai, dvarai, vedėjai, koncertai – tai apvalkalas. O pagrindas – galvoti, kaip toliau gyvensite. Po didelio triukšmo santuoka gali greitai baigtis.
Žinoma, vestuves reikia organizuoti, bet visą laiką turėti mintyje, kad gyvenimas tęsis ir po šventės.
– Kokias santuokos sudarymo tendencijas, besikeičiančias tuoktuvių tradicijas pastebite?
– 2014 metais 256 poros susituokė bažnyčioje, o metrikacijos biure tik sutvarkė dokumentus. Vis dėlto apie du trečdalius tuoktuvininkų susituokė ir bažnyčioje, ir Kauno rotušėje.
Rotušė išlieka santuokos simboliu. Lietuvoje tai – bene geriausia vieta tuoktis. Mat Rotušė stovi dviejų upių santakoje, o Nemuno ir Neries santaka simbolizuoja vyro ir moters sąjungą.
Prie Rotušės durų ne veltui atidengėme vaško krosnį. Tai kaip palydėjimas į medaus mėnesį. O pinigėlis, kurį galima ten įmesti, simbolizuoja norą sugrįžti švęsti vestuvių metinių.
Nebelieka mados nešti jaunąją per tiltus. Dabar jau galima tuoktis įvairiose vietose. Kauniečiai mėgsta tuoktis botanikos sode, uoste, laive, ant Prisikėlimo bažnyčios stogo. Vieną porą sutuokiau pačioje santakoje.
Dar viena būsima naujovė, kad nuo kitų metų nebeliks santuokos liudijimų. Jaunieji tik pasirašys. Jeigu pageidaus, jiems bus padaromas išrašas.
Siūlau vietoj liudijimų smagų žaidimą – „Sutuoktuvių priesaikos aktą“, kuriame surašyta iškilminga priesaika. Šį aktą pasirašytų abu jaunavedžiai, o aktas galėtų būti patvirtinamas ceremonmeistro ir Kauno miesto antspaudais. Pastebiu tendenciją, kad kauniečiai pradėjo išvažinėti kitur, o žmonės iš kitur ėmė gausiau tuoktis Kauno rotušėje.
Nebėra užstalių. Svečiai sodinami prie atskirų staliukų. Šventės būna vieno vakaro, svečiai nelieka nakvoti. Vestuvių muzikantus keičia koncertai, atlikėjų pasirodymai.
Lietuviai mėgsta važiuoti tuoktis į užsienį. Apie juos mes dažniausiai sužinome iš žiniasklaidos. Italijoje, Graikijoje, egzotiškose salose.
– Kokiomis dienomis poros nori tuoktis?
– Labai populiarios datos, kai skaičiai sutampa – tarkime, 2011–11–11. Pavyzdžiui, mūsų santuokos datos skaičius sudėjus išeina 7. Esu gimęs spalio 7 dieną. Kas siejasi su 7, man viskas sekasi.
Panašiai ir jaunieji užsiima skaičių magija. Jie nori tuoktis konkrečią dieną, konkrečią valandą.
Penktadienį, 13 dieną, irgi būna santuokų, bet ne tiek daug. Žmonės atkreipia dėmesį į prietarus. Šeštadienis lieka populiariausias.
