„Man nauja Krymo valdžia net pasiūlė Rusijos pilietybę, kad ramiai galėčiau kirsti Krymo sieną. Štai toks buvo reveransas po „Eurovizijos“, – sako ukrainietė.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir Džamalos pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Ar Jums patinka Lietuva?
– Aš sužavėta tomis vietomis, kur buvau. Vietas pažinau paviršutiniškai, nes grafikas griežtas, bet jau buvau senamiestyje, pasivaikščiojau su prezidente. Tai man didelė garbė. Prezidentė papasakojo, kur dirba, parodė kiemą ir kaip moteris man pasakė komplimentą. Jai patiko mano suknelė, su kuria pasirodžiau „Eurovizijos“ konkurse. Buvo labai malonus susitikimas.
– Savo eurovizine daina siuntėte žinią Europai. Kokią žinią siunčiate šiandien lietuviams?
– Trėmimai, kurie vyko 1941 m. Lietuvoje, absoliučiai identiški, net ir tremčių laikas sutampa, kaip ir mano dainoje apie prosenelę 1944 m. Deportacija iš Krymo į Vidurio Aziją vykdavo trečią valandą nakties. Kai skaičiau apie lietuvių trėmimus, viskas vyko taip pat, tokiu pat metu. Ir Lietuvoje, ir Kryme buvo tremiamos moterys ir vaikai. Mano prosenelė buvo ištremta su penkiais vaikais ant rankų. Traukinyje mirė mergaitė, ji buvo tiesiog išmesta iš vagono. Žmonių net nelaidojo, tiesiog išmesdavo pakelėje.
– Jums sunku atlikti šią dainą?
– Man tikrai sunku dainuoti šią dainą. Pats sunkiausias dalykas „Eurovizijos“ konkurse buvo tada, kai manęs klausė: kas tavo konkurentas? Aš neironizuoju, didžiausia konkurentė scenoje buvau aš pati. Sunku suvaldyti emocijas, nusiteikti rimtai, kai aplink lengvos ir linksmos dainos. Kai tave supa linksmybės, turi susitelkti į savo istoriją, savo liūdesį. Buvo gana sunku per tris minutes, per muzikos kūrinį pasakyti viską, ką nori. Džiaugiuosi, kad pavyko, žmonės mane išgirdo, Europa balsavo. Didesnė Europos dalis balsavo už dainą ir už šį skausmą. Manau, kad žmonės, kurių istorijoje yra tokių skaudžių puslapių, gerai mane suprato. Ačiū Lietuvai už tai, kad balsavo, kad mano dainai davė net 12 balų. Labai ačiū Lietuvos žiūrovams.
– Balsavo, bet po to prasidėjo įvairios kalbos apie Jūsų dainą. Su tokia žinia eiti į „Eurovizijos“ konkursą buvo labai drąsu, net pavojinga.
– Taip. Buvau tikra, kad mano dainose neras jokios politinės potekstės, kol po pirmojo pusfinalio Ukrainoje Rusija pavadino ją antirusiška. Pirmasis impulsas, kuris suintrigavo užsienio šalis: o kas gi ten tokio antirusiško? Kol jie patys to nepasakė, daina turėjo tik muzikinį ir asmeninį apibūdinimą. Po konkurso, kai prasidėjo bangos apie mano pergalę, galiu pasakyti tik tiek: visada tie, kurie nelaimi, nori rasti paaiškinimą, kaltininką, kodėl jie nelaimėjo. Taip buvo per visus „Eurovizijos“ konkursus, kiek stebėjau.
– Jūs žinojote, kad Rusijai šita daina nepatiks.
– Ne, taip nemaniau. Sunku šiuo metu tuo patikėti, nes kilo labai daug triukšmo. Nepatikėsite, aš turėjau visai kitą mintį. Ta mintis, kurią sugalvojo Rusijos pusė, o ji tai moka daryti – tai tik jos nuopelnas. Aš manau kitaip.
– Jums nemalonu, kai kalbama, kad Jūsų daina yra manifestas arba politinė deklaracija?
– Ši daina yra manifestas, todėl, kad joje yra žodžiai „Mes galėtume sukurti ateitį, kurioje žmonės gali laisvai gyventi ir mylėti. Laimingiausi laikai“. Tai aktualu kaip niekada. Izraelyje vyko laisvės maršas, ten mano daina skambėjo kaip pagrindinė. Žmonės mano dainoje atranda tokią žinią, kokią nori girdėti.
– Arba ko nenori girdėti.
– Taip, bet žinote, aš negaliu būti atsakinga už visas kalbas apie šią dainą, už išsigalvojimus. Iki šiol esu tikra, kad šioje dainoje nėra politikos. Ši daina yra apie mano šeimą, apie mano istoriją, apie Krymo totorius, o visa kita, kuo tą dainą kažkas aplipdė – tai jų sąžinės reikalas.
– Kaip šiandien gyvena Krymo totoriai, kokia jų situacija? Jūs kažką žinote?
– Žinoma, žinau, nes ten gyvena mano tėvai, mano senelis. Šiandien Lietuvoje važiavau pro paminklus ir pamačiau jo bendraamžius. Negaliu į tai žiūrėti ramiai, mane tai labai jaudina. Aš savo senelio nemačiau jau dvejus metus, visi mano giminaičiai gyvena Kryme, o aš ten negaliu nuvykti. Situacija Kryme, jeigu taip galima pasakyti, stabili, bet visiškai nepatogi Krymo totoriams. Žmonės, kurie palaiko Ukrainos poziciją, dingsta, juos persekioja, jiems siunčia įspėjimus. Tai labai nesaugu ir man kelia nerimą. Norisi, kad žmonės, nesvarbu, kokios yra nuomonės, palaikantys Rusijos ar Ukrainos pusę, išlaikytų žmoniškumą, laikytųsi žmoniškumo įstatymų: nežudyti, negrobti. Krymo totoriai šiuo metu gyvena labai nesaugiai.
– O Jūsų nepersekioja dėl Jūsų pozicijos? Saugiai jaučiatės?
– Žinote, man nauja Krymo valdžia net pasiūlė Rusijos pilietybę, kad ramiai galėčiau kirsti Krymo sieną. Štai toks buvo reveransas po „Eurovizijos“. Jie, žinoma, seka mano interviu ir žino, kad aš į Krymą nevažinėju dvejus metus. Apskritai jie mano pergalę priėmė kaip Krymo pergalę, bet tai nėra blogai. Kaip sako mama, labai daug žmonių atėjo padėkoti, iki šiol lanko mano tėvus. Buvo laikas, kai Krymas susivienijo, būtent po šios pergalės. Man tai labai daug reiškia. Aš labai norėčiau, kad visos tautybės Kryme jaustųsi saugiai. – Bet dar ne laikas?
– Nežinau, norisi tikėti, kad sveikas protas nugalės.
– Kaip manote, Jūsų šalis, vyriausybė pajėgi išspręsti šią krizę?
– O kad aš žinočiau, bet aš tik muzikantė. Man labai norėtųsi, kad viskas būtų kaip buvę: kad aš galėčiau ramiai važiuoti į Krymą, kad ten būtų žmonių. Dabar jaunimas išvažiuoja, nėra perspektyvų, darbo, turistų. Kaip galima atvažiuoti atostogauti, kai ši vieta tokia pavojinga? Mano tėvai kelerius metus turėjo namą, kur priimdavome turistus, turėjome keletą kambarių netoli jūros. Dabar dvejus metus visai nėra žmonių. Mano tėvai išgyvens, nes aš jais rūpinsiuosi, bet yra žmonių, priklausomų tik nuo turizmo. Tai buvo jų duona, dabar jiems labai sunku.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.35 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
