Kaip atrodo, toks pavojus dabar visiškai priartėjo. Tačiau čia privalau visų pirma atsakyti į klausimą – kodėl vis dėlto pasiryžau viešai byloti apie alergiją asmeniui, kuris man pačiam tiesiogiai nieko blogo nėra padaręs?
Ogi audringą atmetimo reakciją kelia jau tas baisingo kičo tiražavimas serialo „Naisių vasara“ pavidale su kūrybinėmis paties R.Karbauskio kaip scenaristo pretenzijomis. Kažin ar mūsų gyvenimai yra tokie pavyzdingi, kad apie juos reikėtų kurti kino epopėjas, regis, prasmingiau būtų skirti lėšas filmo apie Vytautą Didįjį ar partizanus pastatymams, tačiau, be jokios abejonės, niekas neturi teisės patarinėti kaip būtų galima išleisti nuosavus pinigus.
Ar sakote, kad nurodyta priežastis yra pernelyg menkavertė, siekiant bent iš dalies pasiteisinti dėl bandymo užsipulti žinomą asmenį, mecenatą, turtuolį, kylančią politikos žvaigždę? Tačiau šių eilučių autorių ne juokais gąsdina žaliųjų valstiečių vedlio užmojai kičo skiepą perkelti jau į moralės sferą, moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus apsisprendimu, bandant pakeisti lėkštu moralizavimu, bendrapiliečių žeminimu.
Kas toks yra tas R.Karbauskis, kad jis jaučiasi turintis teisę uždrausti laisvai asmenybei pačiai laimėti ar pralaimėti kovą dėl savęs?
Aukštesnio rango moralinė būtybė? Kažin kažin... O gal Naisiai yra užsilikęs baudžiavinės teisės draustinis, kur moralinė pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus pasirinkimu, keičia moralinė panieka žmogui, nepataikančiam į kičinio įsivaizdavimo užbrėžtų kanonų reikalavimus. Dar I.Kantas mus perspėja, kad didžiausioji tironija prasideda tada, kai laimės vaizdinys yra suvalstybinamas, o individai pradedami persekioti dėl to, kad neva nepakankamai uoliai siekia savosios laimės.
Neseniai viename interviu mūsų herojus, stambiausias žemvaldys Lietuvoje pareiškė, kad Naisiuose rengiamų festivalių metu jis pats apuosto įtartinus festivalio dalyvius, testuodamas jų blaivumą, pasiryžęs išvaikyti visus, kurie atvyko į šventę „su kvapeliu“.
Įsivaizduoju, kad garsusis scenaristas ir žemvaldys nesuprastų pastabos, kad apuostyti kitą žmogų, kaip daro šunys, mažiausiai yra nekorektiška, nesuprastų to, net jeigu tokį ar panašų perspėjimą išsakytų artimiausio rato žmonės, – galima pabandyti spėti, kad nuo absoliutistinių moralizavimo pretenzijų, naikinančių moralinę pasaulio tvarką, paprastai labiausiai nukenčia artimieji, gero linkintys asmenys, šeima, mylimieji. Ką gali žinoti, gal ne tokia jau kvaila yra psichoanalizės išvada, kad perdėtu moralizavimu paprastai pasižymi turintys sadistinių polinkių asmenys.
Vis dėlto, tegu visų pirma pasipraktikuoja ant savęs, akrobato poza uostinėdamas savo kvapniąsias vieteles, gal po to praeis noras užkurti neklystančios šnervės kultą šalia didžiojo brolio visaregės akies įteisintos praktikos.
R.Karbauskis minėtame interviu sako, kad Naisiai yra visiškai kitas, absoliučiai vertybinis pasaulis, tai neva yra Lietuvos baltų kultūros sostinė, Lietuvos blaivybės centras, Lietuvos sveikos gyvensenos centras, o man galop susidarė įspūdis, kad Naisiai – tai koncentracijos stovyklos pavadinimas.
Vienas mano pažįstamas, labai tvirtos dvasios žmogus, buvęs politinis kalinys sakydavo: kas nerūko ir negeria, tas utelėmis smirdi. Tai tikrai nėra pavyzdinė nuomonė, kuri vien dėl to, kad juokais ją išsakė burnelę kartas nuo karto su kaimynu išlenkdavęs geras žmogus, galėtų atpirkti pasaulio nuodėmes. Taip buvo užkeikiama iš tiesų ginantis nuo perdėtai entuziastingų uostinėtojų su mylima žmona priešakyje, drauge labai gerai suprantant, kad jaunąją kartą, savo vaikus reikia auklėti blaivybės dvasia.
Kvaila taip pat taip būtų moralizuoti, niekinti, gėdyti ar gėdytis netradicinės lytinės orientacijos bendrapiliečių, gyvenančių ir dirbančių šalia kitų. Tačiau visados reikėtų pagalvoti dėl to, ar savo specialiąsias lytines praktikas būtina populiarinti organizuojant mitingus, stigmatizacijos atšaukimo pretekstu surengiant triukšmingas reklamines akcijas ir karnavalines eisenas Kažin ar panašūs mitingai gali būti priskiriami lytinio švietimo priemonių arsenalui, skirtam palengvinti jaunosios kartos problemas, iškylančias brandos metu.
Štai A.Vinokuras rašo, kad vadinamosios lytinės mažumos sudaro 3 proc. visos populiacijos. Bet ar skaičiai, jeigu net jie būtų tikri, čia ką nors reiškia?
Visi esame kažką girdėję apie tai, kad homoseksualumas buvo labai paplitęs antikoje, ypač senovės Graikijoje, kartais sakoma, kad tokia praktika čia buvo suprantama kaip normalus reiškinys su Sokrato, o po to Platono atskirąja nuomone, kurie, labai švelniai tariant, vis dėlto nebuvo tolerantiški tos pačios lyties žmonių seksualinės praktikos atžvilgiu.
Tačiau mūsų laikų filosofas M.Foucault, parašęs fundamentalų daugiatomį veikalą Seksualumo istorija, be visa ko kito, labai aiškiai deklaravęs savo homoerotinę orientacija, tvirtina, kad senovės Graikijoje dėl homoseksualumo paplitimo vyravo kraupi įtampa, įpareigojusi filosofus ieškoti išeities iš visiems nesmagios padėties.
Drauge ypač norėčiau paprašyti tautiškai užsiangažavusių žmonių nepasiduoti moralistiniams ideokratiniams refleksams.
Šiandien toks užsiangažavimas, kai vis labiau ribojamas lietuvių kalbos vartojimas, o kartais tiesiog niekinamas lietuviškumas, yra labai svarbus dalykas, tačiau ne mažiau svarbu, kad įsipareigojimas tautos idėjai vėl nepavirstu atgrasiu vadų ir masių žaidimu.
Kad ir kaip norėtųsi. nevalia demonstruoti moralinės paniekos labiausiai likimo nuskriaustiems žmonėms, kurie dėl ekonominių nepriteklių su skaudama širdimi palieka savo šalį. Kiekvienas turi teisę pats laimėti ar pralaimėti kovą dėl savęs.
