Prieš 70 metų, 1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Keliasdešimt tūkstančių žmonių gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Sibirą, į taigą, į gulago mirties stovyklas. Inteligentija, ūkininkai, tie, kurie buvo nuomonės lyderiai, tie, kurie buvo stiprioji Tautos dalis, buvo sąmoningai naikinama.
Bet baisiausia tai, kad daugybė šių atvejų buvo palydėti tylos – dažnai dėl kaustančios baimės, bet neretai ir dėl pavydo, dėl godumo. Kai vos išvežus į traukinių stotį vos kelis daiktus spėjusius susimesti drebančius žmones su verkiančiais vaikais glėbyje, įskundę ar tyliai stebėję tragediją žmonės skubiai išsidalydavo užgyventą turtą. Nesmagu, neskanu, bjauru apie tai kalbėti. Bet tai bjauri, nepatogi tiesa.
Tylintys ar net pateisinantys jaučiasi „ne prie ko“, ne jie trėmė, mušė, žudė. Bet jie leido tam įvykti. Smurtas, prievarta įgauna jėgą, mąstą, išplinta kaip epidemija tik tada, kai niekas nesipriešina. Kaip naujas gripo štamas išguldo tūkstančių tūkstančius, kol mūsų imunitetas išmoksta priešintis, taip smurtą galima sustabdyti tik priešinantis. Netylint. Ginant. Nepateisinant smurto ir prisiimant asmeninę atsakomybę už žmogų, kuris tapo auka. Netampant tyliu smurto bendrininku.
Nesu istorikė. Negaliu spręsti kiek būtų padėjęs kitoks požiūris tų, kurie stebėjo trėmimą. Aš tik esu iš šeimos, kurią ištrėmė. Aš tik žinau, ką mano šeimai kainavo tylūs bendrininkai ir išdavikai. Mano senelis, stiprus ūkininkas, savo atkakliu darbu, likęs našlaitis, pakėlęs ūkį ant kojų, buvo atplėštas nuo savo žemės už tai, kad Tėvynę išdavusiam stribui blizgėjo akys žiūrint į išpuoselėtą sodybą, derlingą žemę, gražų mišką.
Senelio pirmoji žmona neatlaikė gyvulinių vagonų ir taigos šalčių, bado, nuovargio. Bijodamas dėl sūnelio gyvybės, mano senelis sutiko moterį, kuri savo noru išvažiavo į Sibirą – nes negalėjo palikti likimo valiai tremiamų seserų su mažais vaikais.
Mano darbščioji kantrioji senelė, tada dar jauna moteris, susikrovė į stribų vežimą didžiausią savo turtą – „Singer“ siuvamąją, tapusią vienintele apsauga nuo kankinančios bado mirties gausiai šeimai taigoje. Už Lietuvos laisvės gynimą kankinti ir kalinti jos brolis ir sesuo prisijungė prie likusios šeimos Sibire, o senelė prisiėmė atsakomybę už dar vieną vaiką. Už vaiką, kuris vėliau tapo garsiu kardiochirurgu viename didžiųjų Sibiro miestų, tik nespėjo grįžti į savo gimtąją žemę...
Tai čia istorija. O šiandien mes turime paradoksalią situaciją su smurto epidemija, kuri išplito dėl tos pačios baimės kištis, svetimų pupų logikos. Turime įstatymą, kuriam tinkamai įgyvendinti neskiriama nei priemonių, nei vykdoma reali jo priežiūra. Bet smurto epidemija vis dar tęsiasi. Vis dar nesuprantame kodėl smurtas visada yra blogai. Vis dar įsikibę laikomės sveikam protui ir moksliniams tyrimams prieštaraujančios auklėjamojo smurto idėjos. Gal tiesiog nebeklaidžiokime – smurtas neauklėja, smurtas luošina. Visada. Anksčiau ar vėliau pasekmės išlenda ir trenkia mums visiems.
Minėdami penkerių metų sukaktį nuo, mano akimis žiūrint, svarbiausio pastarojo dešimtmečio įstatymo priėmimo, mes nebegalime užsimerkti prieš faktą, kad pats savaime įstatymas tik žodžiai ant popieriaus. Jis gali tapti realiu pagalbos įrankiu tik tada, jei mes jį realiai naudosime. Kaip kažkada pirmoji lietuviška knyga sakė „Imkite mane ir skaitykite, o skaitydami – permanykite“, taip ir čia tas pats paprastas elementarus metodas – perskaitykite, supraskite ir naudokite. Ir čia imperatyvas tiek valstybei, tiek visuomenei.
Ir valstybė šį imperatyvą vykdo taip atsargiai, neskubėdama, nepersistengdama – ir atrodo, kad vis dar neaišku kas atsakingas už tai, kad smurto epidemijos suvaldymas taptų valstybės prioritetu, kad smurto atpažinimas ir pagalbos teikimas būtų efektyvus, kompetentingas, savalaikis.
Šiandien Seime, klausantis pranešimų ir kalbų man kilo tik vienas klausimas – ar šiandieninis Seimas suvokia, kad de jure Tautos atstovai turi didžiulę galią įtakoti kaip vykdomas šis įstatymas, nuo skyrimo reikalingų jo įgyvendinimui lėšų, iki priežiūros kaip ministerijos įgyvendina Smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą ir kitas konkrečias priemones. Ar šiuo metu tai vyksta?
Tačiau nepaisant minimalaus įstatymo įgyvendinimo užtikrinimo, jis buvo mirtinai reikalingas. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas priimtas prieš penkerius metus. Atrodo, kad jie pralėkė kaip viena diena. Daug kas pasikeitė – teisėsaugą užplūdo pranešimai apie smurtą namuose, dešimtys tūkstančių. Visuomenė parodė aiškiai kaip niekad kokia pūliuojanti žaizda yra smurtas, slepiamas po padorumo kauke.
Bet visgi dar daug kas nepasikeitė. Tiek rengiant įstatymą, tiek darbo grupėse dėl pagalbos teikimo, mačiau, kad sunkiausia kažkodėl pralaužti ledus ginant vaikus. Nors visi žinome, kad vaikai vis dar plačiai „auklėjami“ smūgiais, o Naujųjų Metų proga traukiame kūdikius iš šulinių. Deja, vaikai vis dar sudaro tik 14% nukentėjusiais pripažįstamų asmenų ikiteisminiuose tyrimuose dėl smurto artimoje aplinkoje.
Kodėl vaikai vis dar nematomi, kodėl apie smurtą apie juos nepranešama, kodėl jie vis dar kenčia smurtą tol, kol pasekmės tampa tokios skaudžios, kad jų nebeįmanoma nuslėpti?
Negaliu nesutikti su Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininku Julium Sabatausku – dėl aplink mus tvyrančio smurto didele dalimi turime prisiimti atsakomybę mes visi, būdami #tylūs smurto stebėtojai, tampame bendrininkai.
Girdėdami, matydami smurtą ir nieko nedarydami mes padedame smurtautojui, nes abejingumas žudo. Jau mokomės gintis, mokomės kalbėti apie smurtą – per 2015 metus sulaukta 38 000 pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, tačiau žinome, kad tai tik dalis, kad daugybė vaikų, moterų, senjorų, taip pat ir vyrų kenčia smurtą ir nedrįsta paprašyti pagalbos, o aplinkiniai nesustabdo smurtautojo, nes tai ne jų reikalas. Ar tikrai?
Ar tikrai ne mano reikalas, kad šalia esantis žmogus, gyva būtybė, tokia pat kaip aš, dengiasi nuo smūgių ar ryja pažeminimo ašaras? Ar tikrai ne mano reikalas, kad ujamas ir mušamas vaikas išlies agresiją mokykloje ant mano vaiko?
Ar tikrai ne mano reikalas, kad mano bendradarbę nužudys jos vyras, nes jį užaugino mamą daužantis tėtis? Per metus nužudomos kelios dešimtys moterų. Keliolika vaikų. Dar keliasdešimt vaikų nusižudo. Ir tai nėra gamtos stichija, kuriai negalime pasipriešinti. Tai konkretūs gyvi šalia mūsų gyvenantys žmonės – nematomos aukos ir neliečiami smurtautojai. Skamba kaip beletristika?
Puiku. Nekalbėkime. Imkimės veiksmų. Išmokime atpažinti apie smurtą bylojančius ženklus, pasidomėkime kur turime paskambinti ir kokią pagalbą mums privalo suteikti konkrečios tarnybos – policijos pareigūnai, vaiko teisių apsaugos specialistai savivaldybių administracijose, socialiniai darbuotojai seniūnijose, šeimos gydytojai poliklinikose, mokytojai mokyklose. Smurtas yra visų reikalas – ar Jūs norite gyventi saugioje visuomenėje?
Aš noriu.
