„Mes atvykstame paremti mūsų brolių ir seserų jų kovoje už lygybę. Keliavome į Lietuvą norėdami padėti žmonėms suprasti, kad esame normalūs. Mūsų nereikia bijoti!“ – „Lietuvos rytui“ kalbėjo A.Jarašūnas.
– Daugeliui lietuvių vestuvinės dovanos yra svarbi būsimo gyvenimo dalis. Tokia proga gautas servizas dažnai svarbesnis nei šiaip įsigytas indų rinkinys.
Kodėl taip pasielgėte?
– Amerikoje vestuvinės dovanos vertinamos taip pat. Bet pagalvojome: mes – jau ne jaunikliai, aš esu 45-erių, Robbie – 38 metų, esame jau pakankamai susirinkę tokių daiktų.
Todėl nutarėme pinigus paaukoti kovai už lygybę Lietuvoje.
Tuos pinigus Lietuvos gėjų lyga įsipareigojo skirti „Baltic pride“ eitynėms, kurios įvyks šį šeštadienį Vilniuje, organizuoti.
– Ar sunku lietuviui būti gėjumi?
– Esu gimęs ir augęs Los Andžele – šiame mieste gyvena nemaža lietuvių kolonija.
Šeštadieninė mokykla, skautai, šokių ansamblis – gimiau ir užaugau tokioje atmosferoje.
Ilgai slėpiau savo homoseksualumą: kai buvau pasirengęs atsiskleisti, man buvo jau per trisdešimt.
Maniau, kad viešai pranešti Amerikos lietuviams, jog esu homoseksualus, yra neįmanoma.
Amerikos lietuviai yra gana konservatyvūs žmonės, labai religingi katalikai ir į gėjus jie nelabai kaip žiūri.
Bijojau, kad ir mane jie norės apkalbėti, išstums, nepriims.
– Ar taip ir atsitiko?
– Kai atsiskleidžiau, draugai sakė: „Bet mes žinome! Kodėl taip ilgai delsei apie tai pranešti? Mes mylime tave kaip draugą, kaip žmogų, ir gyvenkime toliau.“ Taigi su bendraamžiais ir jaunesniais problemų nebuvo.
Daugiau būgštavau dėl senesnės kartos, dėl savo parapijiečių. Kaip jie žiūrės į mano homoseksualumą? Ir, turiu pasakyti, nustebau.
„Mes nežinome, kas tai yra. Mes neturime pažįstamų, kurie yra gėjai.
Tačiau mes tave pažįstame, visada tave mylėjome, mylėsime ir bandysime suprasti“, – kalbėjo jie.
Į savo vestuves negalėjome visų pakviesti, bet sveikinimus gavome iš beveik visų bendruomenės narių – net iš lietuviškos parapijos klebono!
Pažįstu nemažai Amerikos lietuvių iš Čikagos, Niujorko, Toronto, kurie nebeslepia savo homoseksualumo.
– Ar ir po vestuvių su savo sutuoktiniu lankote bažnyčią?
– Lietuviškos Šv.Kazimiero parapijos nelankome – mums toloka. Tačiau aš save laikau kataliku.
– Ar planuojate įsivaikinti?
– Nusprendėme, kad neįsivaikinsime.
Mūsų geri draugai pernai įsivaikino du vaikus. Stebėdami, kaip jie augina vaikus, supratome, kad tai – ne mums.
– Ar jūsų šeimoje nėra buities? Kaip pasiskirstote pareigas?
– Mūsų dažnai to klausia. Darbai pasiskirsto natūraliai.
Robis mėgsta virtuvėje vadovauti, o manęs į virtuvę geriau neleisti.
Aš turiu talentą statyboms, tai – mano sritis.
– Gal žinote, kiek gėjų iš Lietuvos emigravo į JAV?
Kalbama, kad beveik visi homoseksualūs asmenys išvyko iš Lietuvos negalėdami čia gyventi.
– Ir aš panašiai girdėjau. Pažįstu neseniai atvykusių lietuvių, kurie yra gėjai ir gyvena JAV, nes tėvynėje jiems buvo per sunku. Žinau, kad dar keli gėjai atvyko iš Lietuvos ir jau vedė.
Bet man atrodo, kad Lietuvoje požiūris į homoseksualus jau keičiasi.
Per pastarąjį dešimtmetį Vilniuje esu sutikęs nemažai gėjų. Jie teigė, kad gali viešai gyventi savo gyvenimą.
Aišku, yra problemų, bet prieš dvidešimt ar trisdešimt metų jie nebūtų galėję net pasvajoti apie tokią laisvę, kokią šiandien čia turi.
– Lietuvoje vos keli homoseksualai yra atskleidę savo seksualinę orientaciją.
Ar gėjui Amerikoje gyventi paprasčiau?
– Visoje Amerikoje būti gėjumi dar nėra lengva.
Mes bijome keliauti dviese į Vidurio Ameriką, bijotume ten vaikščioti susikibę rankomis.
Tiktai didmiesčiuose gėjai gali gyventi be problemų.
– Matyt, nė nereikėtų klausti, kaip jus paveikė žinia apie žudynes gėjų klube Orlande, Floridos valstijoje.
– Mes priblokšti, kad tai įvyko Amerikoje. Manėme, kad esame saugūs, savi. O čia – toks žvėriškumas.
Tame klube galėjome būti ir mes. Tai galėjo būti bet koks klubas bet kuriame didmiestyje.
– Šią savaitę nuolat girdžiu: „Mes neturime nieko prieš homoseksualius asmenis, bet mums nepatinka, kad savo seksualinę orientaciją jie demonstruoja viešai.“
Ką apie tai galite pasakyti?
– Man irgi nepatinka bent koks viešas seksualumo demonstravimas. Man atrodo, kad tai – privatus dalykas.
Portugalijoje, kur mes lankėmės pakeliui į Vilnių, vaikščiodami gatvėmis nuolat matėme, kaip vyrai ir moterys viešai glėbesčiuojasi. Mums buvo nejauku. Ar esi homoseksualus, ar heteroseksualus, kam tokius dalykus reklamuoti? Mes to nedarome.
Norėtume, kad ne gėjai irgi to nedarytų.
– Kam tuomet reikia eitynių? Ar pilietines teises galima išsikovoti tik taip?
– Man atrodo, kad tiktai tada prasideda pokalbis.
Eitynės visuomenei daro įtaką. Žmonės pradeda matyti problemą, pateikia klausimų, svarsto, ką daryti.
Prieš pusę šimto metų JAV prasidėjus pilietiniam judėjimui už lygias teises buvo rengiama daug eitynių. Už lygias teises taip kovojo juodaodžiai, moterys, pastaruoju metu – neįgalieji.
Visuomenė suprato, kad tolerancija – vertybė, kuri šiuolaikiniame pasaulyje būtina.
