Į viešbučio fojė, kur vyko interviu, vyresnio amžiaus sutuoktinių pora atėjo susikibusi už rankų. Draugiškas pasisveikinimas slėpė jaudulį, o vos išgirdusi klausimą apie tai, ką išgyvena pasakodama tragišką savo šeimos istoriją, Judy Shepard apsipylė ašaromis: „Taip, mes jaučiamės savo sūnaus gyvenimo dalimi, esame jo draugų, bendruomenės gyvenimo dalimi“, tuo metu imdamas žmoną už rankos sutuoktinis pridūrė, kad jei galima išgelbėti nors vieną jauną žmogų, tai reikia daryti, nepaisant to, kiek pastangų tai reikalautų.
Jau 18 metų pora keliauja po pasaulį kaip LGBT teisių aktyvistai, o savo sūnaus atminimui yra įkūrę M.Shepardo vardo fondą. Šiuo metu Lietuvoje viešintys Judy ir Dennisas Shepardai planuoja dalyvauti savaitgalį vyksiančiose eitynėse „Už lygybę“.
Prieš 18 metų jūsų šeimą ištiko tragedija – buvo žiauriai nužudytas jūsų sūnus. Daug keliaujate, susitinkate su įvairiais žmonėmis. Kas pasikeitė visuomenėje per šį laikotarpį?
Judy: Viskas labai pasikeitė, pati visuomenė taip pat, atsirado naujų viešumo formų. Žmonės ėmė burtis į bendruomenes, kuriose gali aptarti problemas. Bent jau JAV šiam klausimui dėmesio skiria ir politikai – jų darbas užtikrinti, kad seksualinių mažumų bendruomenės galėtų jaustis saugios ir būtų užtikrintos lygios teisės visomis prasmėmis. Pasaulyje yra daug organizacijų, kurios deda daug pastangų, kad LGBT bendruomenės nariai galėtų jaustis saugiai, o juk prieš 18 metų apie tai net nebuvo galima kalbėti.
Ar per tuos 18 metų, kai keliaujate po pasaulį ir pasakojate žmonėms savo šeimos istoriją, sutikote daugiau tokių tėvų, kuriuos vienija panaši skaudi patirtis?
Judy: Taip, keletą tokių sutikome, tai buvo tėvai, kurie neteko savo vaikų.
Dennisas: Laimei, jų buvo ne tiek jau daug.
Kai bendraujate su tėvais, kurių vaikai jiems yra prisipažinę apie savo netradicinę lytinę orientaciją, kokia patirtimi su jumis jie nori pasidalinti?
Dennisas: Dažniausiai jie tiesiog nori papasakoti savo vaikų istorijas ir išgirsti mūsiškę, nes mes visi turime labai skirtingą patirtį ir skirtingus išgyvenimus, bet mus vienija tai, kad mes visi mylime savo vaikus ir jų labai ilgimės, kai jie mus palieka.
Tokie susitikimai veikiausiai yra labai ypatingi?
Dennisas: Taip, mes atveriame savo širdį, bet, deja, ne tiek daug šeimų gali lengvai susitaikyti su šia žinia.
Judy: Tai dalijimasis tokia patirtimi, kai, regis, niekas negali iš tiesų suprasti skausmo, kuris patiriamas netekus vaiko.
Kokios nuostatos LGBT bendruomenės atžvilgiu jus skaudina labiausiai?
Judy: Juk tai vaikai, kurie tokie pat, kaip ir visi kiti vaikai. Kaip galima sakyti, kad tavo vaikas – tai jau nebe vaikas? Tai toks pats žmogus, pilietis, kaip ir visi kiti. Kiekvienas, kuris turi homoseksualų vaiką, puikiai supranta, kad tai nenutinka.
Dennisas: Neretai jaunuoliai tik dėl to, kad yra homoseksualūs, tėvų būna atstumiami ir paprasčiausiai išmetami į gatvę ir bando išgyventi be šeimos paramos. Šito negaliu suprasti: jei užauginai savo vaiką, kaip nuo to momento, kai šis pasisako esantis gėjus ar lesbietė, jį gali atstumti? Kaip tai įmanoma? Labai žiauru ir apmaudu, kad taip nutinka.
Kokią žinią siunčiate tėvams, kurie dėl netradicinės lytinės orientacijos išsižadėjo savo vaikų?
Dennisas: Neatstumkite savo vaikų, neišsižadėkite jų, juk iki tol juos auginote gerais žmonėmis, tad tai darykite ir toliau. Juk tai – vis dar jūsų vaikas, turintis tokių pat svajonių, ir jūs turite tokių pat lūkesčių dėl jo ateities, sėkmingo ir laimingo gyvenimo.
Judy: Juk niekas nėra kaltas dėl to, kad taip atsitinka (gimstama netradicinės lytinės orientacijos – aut. past.), patys vaikai juk to nepasirenka. Niekas šeimoje nepasikeičia, tiesiog jie yra, ir vienintelis dalykas, ką galima padaryti, tai kuo daugiau apie tai sužinoti ir toliau mylėti savo vaiką, nes jis vis tiek yra jūsų vaikas.
Lietuvoje visuomenė nedrįsta atvirai apie tai kalbėti ir vis dar yra gėda pripažinti, kad tavo vaikas yra netradicinės seksualinės orientacijos. Koks būtų jūsų patarimas nuo šios slegiančios tylos kenčiantiems vaikams ir tėvams?
Judy: Labai trūksta prasmingo švietimo. Jei jaunas žmogus jaučiasi pasimetęs, o visi bijo apie tai kalbėti, tai jis nieko ir nesužinos. Jei pradėsime kalbėti ir tėvai pradės daugiau domėtis (apie homoseksualumą – aut. past.), situacija keisis, stereotipai nekurstys baimės ir gėdos jausmo.
Lietuvoje eitynės „Už lygybę“ rengiamos praėjus vos savaitei po tragiškų Orlando šaudynių. Kaip manote, iš kur kyla neapykanta?
Dennisas: Buvo pasirinktas gėjų klubas, nors aplink buvo daugybė kitų. Šaulys galėjo atsitiktinai užeiti į bet kurį iš jų, bet pasirinkta LGBT bendruomenės pamėgta vieta. Tai rodo, kad visuomenė vis dar į tai išskirtinai reaguoja, juk faktas, kad tai buvo gėjų klubas, niekam neturėtų rūpėti. Tai labai liūdina. Bijau, kad tai paskatins šiuos žmones imti slapstytis, užuot gyvenus įprastą gyvenimą. Juk nereikia bėgti nuo savęs tokio, koks iš tiesų esi.
Žmones dažnai siutina terminas „gėjų teisės“, bet nėra tokio dalyko, kaip gėjų teisės, yra tik visų lygios teisės prieš įstatymą. Tie, kurie šias teises turi, visai negalvoja apie tuos, kurie jų siekia. Juk iš tiesų visi piliečiai – ar tai būtų JAV, ar Lietuvos – turi turėti lygias teises, nepaisant to, koks jų gyvenimo būdas ir pan.
Judy: Suprantu bendruomenės nerimą ir pyktį. Politikai JAV kongrese ir toliau vilkina su LGBT bendruomenės narių saugumu susijusius įstatymus, o juk taip svarbu, kad jie galėtų jaustis lygūs su visais kitais piliečiais bendruomenėje ir darbo rinkoje. Kodėl vis dar galvojama, kad homoseksualūs žmonės yra antrarūšiai piliečiai ir taip galvoti nėra nieko blogo? Tai nėra gerai.
Šaudynės Orlando klube laikomos teroro išpuoliu, bet esama ir kitos nuomonės, kad ši tragedija galėtų būti laikoma neapykantos nusikaltimu. Kokia jūsų nuomonė?
Judy: Žinome, kad šaulys buvo iš religingos šeimos. Tikrai negalime sakyti, kad islamas yra vienintelė religija, pasisakanti prieš gėjus, tokių yra ir daugiau. Šiuo metu skelbiama, kad šaulys buvo reguliarus klubo lankytojas, turėjo savo paskyrą gėjų tinklalapyje, juk kartu buvo auginamas pagal religines nuostatas, kurios smerkė homoseksualaumą. Akivaizdu, kad šis žmogus kentėjo dėl savo lytinės tapatybės ir buvo psichiškai nestabilus.
Dennisas: Neapykantos nusikaltimai prieš gėjų bendruomenę taip pat yra teroras.
Ką apie LGBT situaciją Lietuvoje žinojote prieš čia atvykdami?
Judy: Mes žinojome, kad ši tema yra iššūkis visoms Baltijos šalims, o Lietuva visoje ES yra labiausiai atsiliekanti šalis savo lygybe ir pakantumu. Žinojome apie ankstesnes eitynes ir tai, kad ne visos praėjo sklandžiai. Lankėmės Latvijoje ir Estijoje ir pajutome, kad ten žmonės turi daugiau vilties, kad pozityvūs pokyčiai galimi. O čia labai homogeniška visuomenė, jūs neturite didelės kultūrų ar religijų įvairovės, tad sunku tokioje visuomenėje žmonėms, kurie jaučiasi kitokie. Tai, kas vyksta čia šiandien, JAV vyko prieš 10-15 metų, tad natūralu, kad pokyčiams reikia laiko. Kiekvienas, žinodamas tai ar ne, yra susijęs su homoseksualių žmonių bendruomene – tai gali būti jūsų draugas, kaimynas ar kitas žmogus, tad kalbėjimas, atvirumas ir pažinimas – labai svarbūs dalykai.
Dennisas: Šiandien apie tai (homoseksualumą – aut.past.) kalbama daugiau ir atviriau, tad pokyčiai neabejotinai vyksta. Žmonės turi suprasti, kad homoseksualių žmonių bendruomenė niekuo nesiskiria nuo heteroseksualių žmonių bendruomenės. Nesvarbu, kas tu esi – ūkininkas, kepėjas ar reporteris – esi paprastas žmogus, tik tave traukia tos pačios lyties žmonės, tačiau gimdamas tu negalėjai taip pasirinkti.
Beveik du dešimtmečius keliaujate ir pasakojate žmonėms savo istoriją, tam skiriate daug laiko, išteklių, fizinių ir dvasinių jėgų. O ką jūs gaunate iš šių susitikimų?
Judy: Mes sutinkame daug nuostabių žmonių, kurie bando pakeisti pasaulį. Mes jaučiamės savo sūnaus, jo bendruomenės gyvenimo dalimi.
Dennisas: Mes matome daugybę pokyčių. 2012-aisiais buvome Varšuvoje, kur gėjų paradas neįvyko apskritai, o pernai jame buvo net 13 tūkst. dalyvių. Tai rodo, kad nuostatos Europoje keičiasi dramatiškai, ta pati tendencija pastebima ir tokiose šalyse, kaip Japonija, Meksika, Urugvajus. Suvokiame, kad LGBT bendruomenės – svarbi visuomenės dalis, kurianti pridėtinę vertę, prisidedanti prie ekonominio augimo.
Kas kartą Lietuvoje per LGBT eitynes atsiranda ir šiai idėjai nepritariančių žmonių, kurie rengia protesto akcijas.
Dennisas: Žmonės turi teisę protestuoti, jei tik patys to nori, svarbu, kad tai būtų taikus protestas. Juk tai toks pat renginys, kaip politinės ar religinės eitynės.
Judy: Tikiu, kad šie žmonės turėtų savo gyvenime veikti ką nors prasmingesnio, užuot protestavę. Reikia eiti ir švęsti gyvenimą. Tą laiką, kuris skiriamas neigiamoms emocijoms, galima skirti pasivaikščiojimui, žvejybai ar kitai prasmingesnei veiklai nei pykčio skleidimas. Taip ir kiti žmonės pasijustų saugesni ir laimingesni.
