Būtent apie tai vienas iš Nepriklausomybės šauklių ir Sąjūdžio iniciatorių, prieš daugiau nei du dešimtmečius kvietęs žmones į Roko maršus kalbės Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime. Verslo, mokslo, politikos ir kultūros festivalis Prienų rajone, „Harmony park“ teritorijoje vyks liepos 8-10 dienomis.
– Renginyje kviesite kurti pergalingą Lietuvą – kad turime keisti savivertę, save pergalėti. Ką turite omeny?
– Viskas priklauso nuo požiūrio. Pozityvus požiūris į save, savo tautą, savo ateitį gali daug ką pakeisti. Lietuviams trūksta to pozityvumo.
Pergalingas mąstymas remiasi tam tikromis galiomis. „Pergalėti‟ reiškia „galėti‟. Turime savo galias stiprinti. Kalbėsiu, kaip tai padaryti, kaip tas galias stiprinti, kaip daugiau galėti.
Nuo dabartinio pasaulio nepasislėpsi. Yra vienintelis būdas šiame pasaulyje gyventi – reikia labai integruotis, sustiprinti savo gebėjimus, tai yra pakelti kokybę. Turi įvykti kokybinis šuolis. Jis ir yra pergalingas žingsnis. Visų pirma reikia pergalėti save. Savęs, tam tikrų ribotumų pergalėjimas ir ydų įveikimas yra pergalinga laikysena. Kuo daugiau tos pergalingos laikysenos ir proaktyvaus, sąmoningo gyvenimo Lietuvoje, tuo mes sėkmingiau gyvensime.
Apie tai ir kalbėsiu – visą sistemą, ką daryti ir kaip elgtis, ypač jaunimui, kad lyderiautų pasaulyje. Mano galva, Lietuva išliks tik tada, kai bus labai stipri, kokybiška ir išsiskirs kaip lyderė, ryški žvaigždė.
Mūsų herbas – Vytis – taip pat yra lyderystės ženklas. Mes turime būti įkvėpti būtent jo.
– Tam reikia daug vidinės motyvacijos. Joks draugas ar kaimynas, juoba valdžia žmogaus nepakeis, jei jis pats to nenorės ir nedės pastangų. Kaip susikaupti tokiems pokyčiams?
– Įkvėpti gali noras gyventi, noras būti. Tai yra egzistencinis dalykas. Kiekvienas žmogus nori gyventi, tik sąmoningas gyvenimas leidžia rasti ir tikrąjį įkvėpimą – kūrybą. Turėdamas pakankamai galių, būdamas laisvas žmogus pradeda kurti, atskleidžia savo galias, pasireiškia kaip kūrėjas. Tas saldus motyvacinis vaisius yra kūryba, kai gali keisti, kurti, tverti ateitį, save, šalį, tautą.
Tik tam reikia pakankamai tikėjimo, kad gali tai padaryti. Tikėjimas yra pirminis dalykas. Nieko be tikėjimo nebus. Tas tikėjimas turi ateiti iš pasitikėjimo – turi pasitikėti savimi, kitais ir judėti, o ne nuolat verkti ir aiškinti, koks pasaulis blogas, kokie mes nelaimingi ir netikę.
– Sakote: kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo labiau išsilaisvinęs, turi daugiau turi galių. Kaip mūsų šalyje su švietimu ir išsilavinimu – plačiąja prasme? Gal todėl patys emigruojame, bet nenorime įsileisti pabėgėlių ir migrantų, kad esame tamsūs?
– Iš tikrųjų čia turime daug klausimų. Man kartais keista, kokia žmonių mitologizuota sąmonė, kiek pas mus daug naivumo… Nesuprantu, iš kur randasi tokia, sakyčiau, tamsa, prietarai. Bet jaunoji karta yra kur kas labiau išsilavinusi ir yra daug vilties, kad paveikslas pasikeis.
Tik tiek, kad daug žmonių išvyksta į užsienį ir nebegrįžta, mūsų visuomenė sensta, o Lietuvoje lieka tie, kurie ne kažką gali. Būtent tie prietaringi, neišmanūs žmonės palieka mus populistinei sąmokslų teoretikų valdžiai. Tas labai liūdina. Manyčiau, kad švietimo klausimas yra vienas iš pagrindinių. Švietimas ir regionų politika yra du dalykai, kur Lietuva turėtų radikaliai viską keisti.
– Ekonominė situacija šalyje gerėja, visos valdžios stengiasi ir vienaip, ir kitaip, visuomenė keičiasi į gera, daugelis pastebi malonius pokyčius gatvėje, tūkstančiai išvykusiųjų grįžta, tačiau emigracijos srautas vis tiek neslūgsta. Kodėl, ką daryti?
– Pagrindinis dalykas, ko trūksta Lietuvoje, – pagarbos ir sugyvenimo dvasios. Žmonės yra gana pikti, nebendradarbiaujantys. Tarp žmonių tvyro kažkoks stiprus vidinis šaltis. Tą visi jaučia.
Kai išvažiuoja į užsienį ir pamato visai kitokius santykius tarp žmonių – šiltus, pagarbius, dažnai nebeišeina ir grįžti. Nes norisi gyventi toje aplinkoje, kuri suteikia psichologinį komfortą.
Ne veltui prezidentė pradėjo akciją „Už saugią Lietuvą‟, nes visos šios problemos pas mus yra nepaprastai didelės: ir patyčios, ir smurto apraiškos. Tai išplaukia iš tam tikrų nuostatų, žmogiškumo, pagarbos vienas kitam trūkumo. Tai yra didelė problema.
Pas mus nepaprastai vertinamas bendrasis intelektas – gebėjimas mąstyti, protauti, žinios, o emociniu intelektu nesirūpinama. Bet turėtų būti priešingai – emocinis intelektas, žmogaus gebėjimas valdyti emocijas, būti empatiškam, draugiškam, bendruomeniškam turėtų būti asmenybės pagrindas. Taip žmonės turėtų būti ugdomi nuo mažų dienų.
– Prieš ketverius metus Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime kalbėjote apie didžiausią Lietuvos bėdą – visuomenės pakrikimą. Sakėte: „Lietuvybė turi įgyti naują kokybę. Neišsiversime be naujų išmanių lyderių, kurie suformuos intelektinį tautos stuburą.“ Ar jau matote tokių lyderių?
– Yra. Matau ir konservatorių partijoje tokio tipo lyderių, ir pats keliaudamas, ir projekte „Misija Sibiras‟ yra daug įdomių, stiprių asmenybių. Pokyčių į gera yra.
Manau, pagrindinis dalykas – jaunieji lyderiai turėtų imtis daugiau atsakomybės, dalyvauti politiniuose ir visuomeniniuose procesuose. Laikas keisti įsisenėjusią politinę sistemą, politinį elitą. Gal po rinkimų kažkas ir pasikeis…
