Šis referendumas – toli gražu ne pirmasis britų bandymas nutraukti ryšius su žemynu. 1975 m. vykusį referendumą dėl bendrosios rinkos prisiminti įdomu nebent dėl to, kad tada jį pasiūlė leiboristai, kuriems viskas, kas susiję su rinka, automatiškai atrodė išperėta kapitalizmo, todėl už Europos Bendriją agitavo netgi M.Thatcher, vėliau į Briuselio juoduosius sąrašus patekusi dėl garsiosios savo frazės: „Grąžinkit mano pinigus.“
Verčiau prisiminti XVI a. pirmąją pusę, kai Anglijos Karalystė atsiskyrė nuo katalikiškosios Europos. Atsiskyrė, beje, nelabai ką tepakeisdama ritualuose arba dvasinio gyvenimo doktrinose. Iš esmės tai buvo grynai politinis aktas, kurį į priekį varė karaliaus Henriko VIII noras susilaukti vyriškosios lyties įpėdinio (o dėl to reikėjo išsiskirti su žmona), išparceliuoti Bažnyčios, ypač vienuolynų, turtus, taip papildžius iždą pakariauti su Prancūzija ir amžiams atsikratyti ginčo, kas viršesnis Anglijoje – monarchas ar popiežius.
Įstatymu dėl apeliacijų apribojimų Anglijos Parlamentas nukirto bet kokius saitus su Vatikanu, įtvirtino nacionalinį suverenitetą ir atvėrė užtvanką keliems šimtmečiams svaičiojimų apie nesustojamus papistų sąmokslus sugrąžinti šalį į katalikybę. Tikrovėje tie bandymai buvo labai nevykę.
Negana to, nacionalinis suverenitetas, pasirodo, neturėjo nieko bendra su konfesine priklausomybe. Tai netruko pademonstruoti Prancūzija, kuri, viešai nuolat katalikiškai mušdamasi į krūtinę, kartu su protestantiška Švedija niokojo Vokietiją 30 metų kare, o su musulmoniška Osmanų imperija mielai bičiuliavosi prieš Ispaniją ir Austriją.
Klausydamiesi šiandienos Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES šalininkų argumentų, rodos, vėl girdime panašius kaltinimus įvairiausiais sąmokslais. Tik vietoj „papistų“ reikia įrašyti „Briuselio biurokratus“. Jie, pasirodo, ir dėl perteklinio ekonomikos reguliavimo kalti, ir masinę imigraciją užkūrė, ir paslapčia vagia paskutinius nacionalinio suvereniteto likučius.
Ir kai Albionas pasitrauks iš šio tautų kalėjimo, suprask, įvyks tokie patys stebuklai kaip ir vietoj popiežiaus Bažnyčios galva pastačius karalių – nusidrieks pieno upės kisieliaus krantais, „Union Jack“ vėliava vėl plevėsuos visame pasaulyje, o į laukus ir klonius sugrįš idiliški senosios Anglijos laikai.
Ir nelabai paaiškinsi, kad kiekvienoje ES šalyje daugiausia kvailiausių draudimų ar iniciatyvų buvo, yra ir bus prikepama ne Briuselyje, o vietoje.
Jei norėtume padėti svyruojantiems britams, galėtume parodyti naujausių nacionalinės kvailybės pavyzdžių. Kad ir siūlymą įpareigoti darbdavius 25 procentus pelno privalomai paskirstyti darbuotojams. Arba ieškinį, kuriuo bus bandoma prisiteisti iš premjero neįvardytą sumą už nesugebėjimą užtikrinti mažas kainas.
O kad panašių nesąmonių kartais išperima ir Briuselio koridoriuose, neliudija jokio velniško sąmokslo – tiesiog valdžiai apskritai būdinga dažnai persistengti.
Lygiai taip pat neturėtų optimistiškai nuteikti „Brexit“ šalininkų pažadas, kad šiaip viskas liks po senovei – ir bendra rinka, ir kultūrinis bei emocinis santykis su Europa. Reformacija irgi prasidėjo kaip nekaltas ir suprantamas noras atnaujinti ir atjauninti tikėjimą, tačiau virto kruviniausiomis skerdynėmis.
Dabar, žinoma, niekas taip necivilizuotai nesielgia, bet ir paprasto kirčio per Gordijo mazgą nebus. O bus ilgos, klampios ir nuobodžios derybos dėl skyrybų proceso, santykių ateities, dėl viso to, ką ir dabar galima išsiaiškinti pačios ES viduje, tačiau tam sugaištant šimtą kartų mažiau nervų ar laiko ir šimtą kartų mažiau kurstant kvailus idealaus rojaus lūkesčius. Ir karaliai čia bus „ne prie ko“.
