Svarbiausias „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausų, kurias šeštadienį paskelbė „Lietuvos rytas“, akcentas – Liberalų sąjūdis toliau veržliai skrieja žemyn ir, atrodo, jau pramušė 5 proc. balsų Seimo rinkimų dugną. Jei taip vyks ir toliau, visu aštrumu kils klausimas: ar konservatoriai bei žalieji valstiečiai sugebės suformuoti naują valdančiąją koaliciją po Seimo rinkimų ir taip išplėšti valdžią iš kairiųjų rankų?
Akivaizdu, kad konservatorių, liberalų bei S.Skvernelio ir R.Karbauskio vedamos margasermėgės publikos sąjunga – pagrindinis visų šių partijų ir, svarbiausia, Prezidentūros planas per Seimo rinkimus.
Liberalams krintant iš šios dėlionės planas ima rimtai aižėti – nebent konservatoriai, šiek tiek sustiprėję nuo brolių liberalų kraujo, arba žalieji valstiečiai sugebėtų perlipti socialdemokratams per galvas ir dar į Seimą nepatektų, pavyzdžiui, „tvarkiečiai“, o Darbo partija surinktų katino ašaras.
Atrodo, prezidentė D.Grybauskaitė rimtai suskubo gelbėti projekto ir pačių liberalų – palaiminusi naują jų vadą R.Šimašių, vadovauti partijos aparatui siunčia savo patarėją R.Vaisbrodą, kuris turėtų nustatyti tiesioginį ryšio kanalą tarp partijos ir Prezidentūros.
Jei liberalai vis dėlto vargais negalais suformuotų frakciją Seime, dešinės pusės popieriai būtų daug geresni. Bet toje mišrainėje, koks turėtų būti kitos kadencijos Seimas ir kur visi turės po šaukštą, šiek tiek didesnį ar mažesnį už kitus, ir velnias, lipdydamas koaliciją, rizikuotų ragus nusilaužti.
Ką jau kalbėti apie D.Grybauskaitę. Tad gali būti, kad apskritai išvirs vaivorykštinė košė – socialdemokratiška-konservatoriška-valstietiška šiupininė ar tiesiog valstiečių ir kairiųjų sąjunga, visus kitus paliekant už borto.
Tačiau porinkiminė mišrainė, naujos valdžios dėlionės ir staigus liberalų nuopuolis į priešmirtinę komą – dar ne viskas. Svarbesnis klausimas: kiek gyvybės yra likę visose pagrindinėse politinėse jėgose?
Juk jei liberalioji stovykla staiga sprogus oranžiniam burbului grįžta į tuos laikus, kai jai atstovaujančios partijos ar partija tilpdavo viename lifte, tai toli gražu nereiškia, kad kitos tradicinės ar netradicinės pagrindinės partijos – kupinos gyvybinių syvų.
Pavyzdžiui, tie patys konservatoriai, nepaisant jaunystės botokso injekcijų, rausvos pudros ant skruostų ir liberalų agonijos suteiktos progos realiai pakovoti net dėl rinkimų sidabro, akivaizdu, kad tai – taip pat skęstanti partija. Tik lėtai.
Ji taip ir neatnaujino, kokybiškai nepadidino ir nebepadidins savo rinkėjų rato, be to, sisteminis kartų ir ideologinių grupuočių konfliktas jos viduje tik aštrėja. Žinoma, jei partija sugebės bent viena koja įropoti į valdžią po šių rinkimų, padėtis bus šiek tiek geresnė. Tačiau bet kokiu atveju pagrindinė ilgalaikė tendencija aiški – dešinieji vis labiau tampa nišine politine jėga, toje nišoje vegetuojančia.
Naujos perspektyvos neturi ir dvi iš pagrindinių valdančiųjų partijų – „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“. Vienintelė jų perspektyva – dar bent šiek tiek pabūti valdžioje.
Žinoma, socialdemokratų ateitis ir pajėgumai atrodo bene geriausiai. Tačiau ir šios politinės jėgos idėjiniai ir kadriniai resursai dabar atrodo kone visiškai išsemti, o pagrindinis jos uždavinys yra toks pat, kaip ir kitų – pirmiausia kaip nors išsilaikyti bent toje rinkėjų nišoje, kurioje yra dabar.
Tuo metu virš vis gilėjančio pagrindinių partijų nuosmukio dirvos plasnojantys tokie dariniai kaip valstiečiai su S.Skvernelio žaliaisiais ar violetiniai puteikių frontai – vienadieniai drugeliai, sudegantys pirmąjį pusmetį po rinkimų.
Vis dėlto reikia tikėtis, kad mūsų partijų panoramą paįvairins tik tokie vadinamojo gėrio šaukliai, o ne rimtesni radikalai, įkandin savęs galintys nusitempti ir visą valstybės laivelį. Tačiau ir tai, matyt, tik laiko klausimas.
