Ir štai mes šiandien jau turim problemą – jos iš tiesų ateina, šitie apokaliptiniai zombiai, įkyriai skanduodami tokius atminty dar išlikusius žodžius kaip „visur klesti seksizmas“, „feminizmas – kelias į laisvę ir gerą gyvenimą“, „jei moterys valdytų, nebūtų karo“, „vyrų priespauda“, „garbės ir orumo įžeidimas“.
Taigi, jų smegenys per tiek metų taip atrofavosi, kad jei mes jų nesustabdysime ir nereaguosime į šitą kataklizmą, tai iš tiesų vieną dieną atsibusime kažkokioje Amazonijoje, kur vyrai atliks tik grindų kilimėlio funkciją ir retkarčiais bus vartojami dauginimosi ritualams atlikti.
Šiek tiek prisiminkime ankstesnius feminizmo nuopelnus.
Pirmoji ir antroji feminizmo banga pasauliui atnešė pokyčius, susijusius su balsavimo teise ir lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatomis. Tačiau šiandien „trečios bangos“ feminizmas pagimdė būrį mutavusių ir nerandančių sau vietos vis dar nelaimingų moterų kartą.
Beje, šios moterys dažnai ir pačios nežino, ko nori, – neturi aiškios ir bendros pozicijos dėl to, kaip tą žmogaus gerovę pasiekti, skiriasi jų nelygybės šaltinių supratimas arba iki kokio lygio turėtų būti abejojama, ar kritikuojama lytis ir dažnai susipliekia tarpusavy, mėgindamos perrėkti viena kitą. Ir šitos isterikės mums bando įrodyti, kad sekdami jų pėdomis mes suklestėsime su visomis savo laisvėmis ir gerovėmis?
Pamirškit tai. Nes jums ten nėra numatyta vietos, tiesiog neturėsite, kaip ir kur per visą šitą balaganą įsiterpti. O jei jūs vyras, tai ir iš viso baisiai nepasisekė. Sėdėsite tykiai kamputy ir virkausit, stebėdami savo vaikystės nuotraukas, su nostalgija prisimindami tuos laikus, kai pasaulis buvo kitoks. O tiesa tokia, kad šiandieniniame Vakarų pasaulyje feminizmas nereikalingas arba beveik nebereikalingas, užtenka būti humanistu. Moterys jau seniausiai savarankiškos, drąsiai planuoja savo karjerą, šeimą, kuria verslą, skinasi kelią į svarbius vadovaujamus postus (galų gale Lietuvos prezidentė taip pat moteris), vis dažniau pasirodo darbuose ir tarnybose, kurios anksčiau buvo laikomos išskirtinai vyriškomis.
Tai kam gi tos tragikomiškos ašaros ir vaidyba, esą jos vis dar šiandien engiamos ir reikia kovoti? Kovoti su kuo? Kas tas nematomas priešas? Na, žinoma. Visi vyrai kiaulės. Jie kalti ir dėl neišsipildžiusių lūkesčių, ir dėl asmeninių nevisavertiškumo kompleksų ir tiesiog dėl to, kad apeina ratu šias norinčias poruotis, tačiau partnerio niekaip nerandančias (nes savo retorika atbaidančias) pateles.
Jausdamos nuoskaudą, jos mėgina pasiekti, kad vyrai atsakytų, ir pačia griežčiausia forma, už kiekvieną savo ištartą žodį, ir pamatytų, kokios jos yra svarbios, kaip jas reikia gerbti ir mylėti. Ir dabar jau jos pavadovaus. Ir visi suklestėsim. Ir žmonės bus lygūs ir laimingi. Ir pasaulyje bus taika. O vyrai po padu. Naujų laikų feministinis rojus. Šiuolaikinis radikalusis (pavadinkime taip) feminizmas man labai primena agresyvią pasaulinio lygio sektą. Tik jų lūpomis kalba „tiesa“. Jos nepakenčia kritikos, jų kritikuoti negalima (o jei sukritikavo vyras, tai ir iš viso seksizmas).
Nėra ko tiems vyrams kalbėt – mes, mergaitės, pačios išsiaiškinsim ir nuspręsim), reikalaujama nuolankiai paklusti jų reikalavimams, užtikrinama šviesios ateities vizija, kad viskas daroma tik dėl žmonių gerovės ir žmonės bus visi laimingi, lygūs ir saugūs, dirbtinai sukuriamas nesamas priešas, siekiant pritraukti ir suvienyti tokiai veiklai kuo daugiau žmonių, prisidengiant kilniais tikslais bandoma tam tikrą žmonių grupę nustumti į užribį. Ir jokių kompromisų.
Šios geraširdės Motinos Teresės ir palaiko LGBT, ir prieš diskriminaciją, kovoja net su rasizmu, ir su mergaičių lytinių organų apipjaustymu, ir už mokslu pagrįstą lytinį švietimą, žodžiu, sudaro vos ne šventos organizacijos įspūdį, kuri kovoja už šviesą ir gerą rytojų. Bet su tuo seniai kovoja ir su tuo dirba ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, ir Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Europos žmogaus teisių fondas, nacionalinė žmogaus teisių institucija ir dar daugelis kitų.
Aš suprantu – kažkaip pateisinti savo egzistavimą reikia. Be to, niekas nesiryžta net paklausti garsiai – tai velniams mums šiandien tas feminizmas? Feministės nenuilstamai nusikovojusios tarsi Don Kichotas prieš vėjo malūnus, tačiau aš visiškai nepageidauju, netgi prieštarauju, kad tokią savo absurdišką veiklą ir misiją sietų su visomis moterimis, nes man šito nereikia. Žinau, kad tokių kaip aš gerokai daugiau.
Aš nesu feministė. Man nepatinka feministės. Man nepatinka tai, kokių pokyčių šiandien jos siekia. Man nepatinka tai, kaip jos to siekia. Ir kaip žmonės jos man dažnai ganėtinai atgrasios. Pasaulis verčiasi aukštyn kojom. Pasigendu stiprių, ryžtingų vyrų pozicijos, aplinkoje pradeda formuotis užuomazgos neryžtingų, gerokai subobėjusių ir balso nebeturinčių bekiaušių vyriškos lyties atstovų.
Treptelėjo kokia smarki moterytė kojele, ir nuskuodė į krūmus. Ei, gal nepraraskit savo vyriško temperamento? Tvirto vyriško žodžio? Ir štai šitos kur kas dažniau nei kitos PMS spazmus jaučiančios moteriškės dar kažką kalba apie neva engimą, kurį jos patiria iš vyrų pusės?
Tai gal joms apskritai šis pasaulis netinka? (o taip, PMS. Kai kurios ir tai įsigudrina pavadinti seksizmu. „O, jis ir vėl tai pasakė“ , „Dieve, ir vėl visur kiša tą PMS“. Taip – PMS egzistuoja, tai toks pat natūralus reiškinys kaip kaip nėščiai moteriai staiga užsimanyti kažko saldaus. Arba sūraus. Arba staiga pradėti verkti ir nežinoti, dėl ko. Ir neigti tai taip pat kvaila, kaip neigti ir tai, kad dieną šviečia saulė. Arba lietus yra šlapias.
Kartais pasvajoju, kad jei būtų mano valia, surinkčiau jas visas ir nuplukdyčiau į negyvenamą salą, kur jos galėtų kurti savo iškreiptą rojų, dėl kvapo duotumėm joms keletą vyrukų. Tų, kurie kartais nedrąsiai po feminisčių postais išlemena „sutinku su jūsų kiekvienu žodžiu, vyrai tikrai per daug sau leidžia, gal galiu nugrėbti lapus iš jūsų kiemo ar šiaip kažkuo būti naudingas“? Ir tegul kuria ten sau tą supervalstybę ir nekvaršina normaliems žmonėms galvos. Mes ir be jų turime rūpesčių.
Čia ir visokie kalafiorai, ir Palanga, tampanti vienu brangiausių pasaulio kurortų, ir Gražulis, ir emigracija, ir t.t. – mes turim daug rimtų darbų.
Tiesa, kol jos nesutaria pačios su savimi ir su kitom feministuojančiom kolegėm, kaip čia viskas pagal jų viziją turi būti, turiu pasiūlymą, kaip jas būtų galima nukreipti naudinga veikla. Nes kovoti su mergaičių lytinių organų apipjaustymu Lietuvoje kaip ir netikslinga, nei kas pas mus pjausto, nei tradicija tokia kada nors buvo.
Todėl būtų labai gražu, kad kovotų su tuo ten, kur tai vyksta. Tegul važiuoja su savo misija į Afriką ir papasakoja genčių vadams, kodėl negalima mergaičių žaloti. Arba į islamiškas šalis su tikslu apšviesti musulmonams smegenis.
Tai kas iš to, kad vietoje parėkausi? Negirdėjau, kad kuri nors būtų ten nuvykusi. Sakot, bijo, kad musulmonai ar afrikiečiai susidoros? Baikit, feministėms nieko nėra neįmanomo. Jos gali viską. Beveik kaip supermamos, tik dar daugiau.
Daug triukšmo dėl nevienodų atlyginimų vyrams ir moterims. Jį sukėlė tyrimų duomenys, o bet tačiau jie buvo sudaryti skaičiuojant bendrai visų moterų pajamas ir lyginant su visų vyrų pajamomis, neatsižvelgiant į atitinkamas profesijas ir atitinkamas pareigybes. Be to, moterys dažniau sutinka dirbti tuos darbus, kuriuose mokami nedideli atlyginimai (mokytojai, kasininkai, socialiniai darbuotojai ir kt.), o tai vyrų dažniausiai netenkina ir jie ieško geriau apmokamų darbų.
Skiriasi ir vyrų bei moterų lūkesčiai dėl norimo gauti atlyginimo. Vyrai nori uždirbti 31 proc. daugiau nei moterys. Be to, vyrai dažniau derasi arba reikalauja padidinti atlyginimą. Ir šiaip logiškai galvojant, jei moterims galima mokėti mažiau, tai ar darbdaviams labiau neapsimokėtų atleisti visų darbuotojų vyrų ir įdarbinti tik moteris? Juk finansiškai jie nuo to tik išloštų. Tačiau feministės jums pasakys, kad tai giliuose požemiuose susikūrusios slaptos vyrų organizacijos sąmokslas prieš moteris. Smurtas prieš kitą žmogų. Jis vis dar gajus ir šiandien. Ir šiandien mes mokomės gyventi kitaip, tinkamai reaguoti į smurto atvejus, nebijoti kalbėti, informuoti atitinkamas tarnybas apie jo protrūkius viena ar kita forma. Tik smurtavimas – tai anokia tik vienos lyties savybė, moterys ne ką rečiau smurtauja, tik kur kas dažniau psichologiškai. Be to, nėra tokio įpročio nukentėjusiems nuo moterų vyrams kreiptis pagalbos, nes baimė tapti pajuokos objektu per daug didelė. Tačiau apie tai, kaip žmonos pasitinka vyrus po žvejybos ar užsibuvusius su draugais kažkur vakarėlyje, arba bandančius „gauti leidimą“ su jais susitikti jau netgi kuriami anekdotai. Ir jums atrodo, kad tai ne psichologinio, net gana dažnai ir fizinio smurto priežastys? Psichologinis moterų smurtas prieš vyrus itin gajus buvo tarybiniais metais, kai be jokių skrupulų buvo manipuliuojama vaikais, o vyras dažnai ir išbraukiamas iš jų gyvenimo kaip „niekam tikęs“, skyrybų atvejai dažniausiai būdavo nuobodžiai vienodi, tačiau šiandien įstatymas užtikrina tiek tėvo, tiek motinos teises į vaiką (nepaisant nekurių pavienių atvejų).
O ir nukenčia moterys fiziškai dažniau dėl to, kad jos fiziškai silpnesnės. Čia kaip tėtis baudžia vaiką, nes jis negali pasipriešinti. Jei jos mokėtų apsiginti, būtų kokios karatė, dziudo, aikido meistrės, labai abejoju, ar vyras ryžtųsi naudoti jėgą. Visos moteriškos manipuliacijos, „pamynimas po padu“ taip pat gali būti prilyginama smurto formai. Deja, psichologinio smurto statistika neregistruojama. Internetinėje erdvėje vis labiau populiaru tampa į bet kokią vyrų kritiką moterų atžvilgiu reaguoti vienu žodžiu: seksizmas. Jį itin pamėgusios feministės dažniausiai įsivaizduoja, kad kritikuoti moteris gali tik kitos moterys, ir pageidautina, kad jos dar būtų feministės. Nes kitaip bus seksizmas ir nepagarba kitai lyčiai. Žinoma, chamiškų komentarų apstu, ir iš abiejų lyčių pusės, tačiau chamizmas lyties neturi.
Moterys ne ką mažiau mėgsta pasišaipyti iš vyrų. Pašiepiančių perliukų dažnai galima rasti internetinėje erdvėje: – Kokia abėcėlės raidė geriausiai apibūdina vyrus?
– Q – toks didelis nulis su maža uodegyte…
– Koks skirtumas tarp vyro ir pomidoro?
– Pomidorai subręsta.
– Kodėl motinos per dukrų vestuves verkia?
– Dukros dažniausiai išsirenka vyrus, panašius į savo tėvus. Ir tai tik keli pavyzdžiai.
Feministės itin piktinasi „papų kultu“, kurį esą suformavo vyrų lengvabūdiškas požiūris į moteris. Čia ištrauka iš fantastinės knygos? O kaipgi moterų manipuliacijos vyrais, kurios žinomos jau nuo senų senovės, kai pasitelkdamos visas savo grožybes moterys pasiekdavo savo?
Šią manipuliacijos formą moterys aktyviai naudoja dar ir šiandien. Tai papasakokite, mielosios, apie feministinę moterišką savigarbą toms merginoms, kurios skutasi pažastis, kojas, kad jos nepataikautų vyrams. Kad nesidažytų, nesisegtų trumpų sijonų, o jau iškirptės kartais kokio platumo... Feministės čia taip pat įprasmintų savo veiklą, pavyzdžiui, mitinguodamos prie grožio klinikų su plakatais „moteris puošia tik natūralūs papai“, „dirbtiniai papai – tiesiausias kelias į moterų vergiją“, „ne papuose moters esmė“, „nesididink krūtinės, didinkis savigarbą“ ar kažkaip panašiai. Be to, yra toks feministinis judėjimas „Femen“. Ten protestuojama išskirtinai tik papais.
Čia kažkokie jau dvejopi standartai prasideda. Beje, kalbant apie lygybę – tai yra tai, dėl ko taip aršiai kovojama, tai, užuot kovojusios dėl esą vyrų suformuoto netinkamo požiūrio į moterį, greičiausiai mėgautųsi geru seksu su partneriu.
Dar šiek tiek apie feministinį „adekvatumą“. Štai aktorė ir televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič labai „logiškai“ paaiškino, kas jai yra feminizmas ir kodėl ji tapo feministe, nors anksčiau buvo labai priešiškai nusiteikusi. Taigi, nesiplečiant, istorija tokia, kad su savo vyru nuėjo į kavinę, o prie gretimo staliuko sėdėjo apgirtę lietuviai emigrantai, kurie visaip žemino padavėjas.
Ir ji supratusi, kad išmušė jos valanda, aplankė kažkoks nušvitimas, kad būtent nuo šios akimirkos prasideda feminizmo visa prasmė ir esmė, ir susitvarkyti su tuo turinti tik ji, moteris, todėl ji „išspiria“ vyrą lauk parūkyti, o pati imasi tarkuoti smegenis girtiems pašlemėkams, kurie labai susigėsta, ir ji toje situacijoje triumfuoja. Ar jūs pagaunat mintį? Girtų pašlemėkų būrys žemina padavėjas, ir tokioje situacijoje kiekvieno HUMANIŠKO, sąmoningo žmogaus pareiga yra sureaguoti, nepriklausomai nuo jo lyties. Chamizmo atvejis šioje situacijoje prilyginamas šventai kovai, kaip prieš visuotinę vyrų prieš moteris priespaudą, kurioje privalo dalyvauti feministės. Negana to, vyras šioje situacijoje jai kaip šuniui penkta koja, jis ištrenkiamas lauk, ir Žana d'Ark viena be niekieno pagalbos pasiekia pergalę. Kas toliau? Susimušus baruose girtiems vyrams kiti lankytojai vyrai nedrąsiai susiburs kamputyje laukdami, kol jų moterys juos apsaugos? Ačiū, bet tokiame pasaulyje aš gyventi nenoriu. Tiesa, analogiškas atvejis – visai neseniai lankiausi kavinėje su draugėmis ir teko stebėti tokią sceną, kai prisisiurbusi moteris trumpu sijonu ir gilia iškirpte įkyriai mėgino lipti vienam vyrukui ant kelio ir žargstėsi visais įmanomais būdais. Jam tas nepatiko ir jis vis ją nustumdavo šalin, kol galų gale ne juokais perpykęs šiurkščiai nustūmė ir ji šleptelėjo ant kėdės, o tada supykusi puolė ant jo, mėgindama įbrėžti veidą. Pamėginkime pamodeliuoti keletą feministinių gelbėjimo variantų: a) iš kavinės išsiunčiami visi lankytojai vyrai ir moterys puola tramdyti įsisiautėjusios, poruotis vietoje norinčios apkvaitusios nuo alkoholio moteriškės; b) kad nebūtų pažeistos vyrų teisės, iš kavinės išsiunčiamos visos moterys lankytojos ir vyrai imasi tramdyti nevaldomą ir reikalaujančią sekso vietoje žmogaus patelę; c) niekas iš kavinės neišeina, moterys puola moralizuoti nuotykių ieškotojai apie feminizmo prasmę, o vyrai sutartinai skambina pagalbos telefonu ir kviečia pareigūnus į įvykio vietą.
Žodžiu, čia visaip galima sumodeliuoti galimus sprendimo variantus, kad tik feminizmas nenukentėtų.
Taigi, kaip išsigelbėti nuo gresiančios apokalipsės ir nesulaukti tos dienos, kol taps norma per TV išvysti bokso varžybas, kuriose boksuosis vyras su moterimi, kol darbo vietose netapo norma matyti ne produktyviausius ir geriausius darbuotojus, bet 50 proc. vyrų ir būtinai 50 proc. moterų, kol vyrai nebijo padėti panešti sunkų nešulį, atidaryti durų ir praleisti moters į priekį, galų gale užleisti moteriai vietą autobuse negaudami šaukimo į teismą už diskriminaciją ir moters garbės bei orumo įžeidimą?
Viskas labai paprasta. Reaguoti. Visur ir visada. Žinoma, kad yra negatyvių reiškinių, su kuriais kovoti ir juos mažinti būtina. Bet mes, humanistai, tai padarysime ir be feminisčių pagalbos.
Todėl kviečiu visas sąmoningas ir adekvačias Lietuvos moteris palaikyti mūsų niekuo dėtus vyrus ir visuomet reaguoti, jei tik pastebite komentaruose, pokalbiuose, TV laidose, kad feministėms vėl kažkas pradeda spazmuoti smegenis, vaidentis, norisi viską ir visus išvadinti seksizmu ir seksistais.
Būkime tvirtos, stiprios bei geidžiamos vyrų partnerės, su kuriomis kartu jie visuomet norėtų kurti ateitį, kurioje būtų gera gyventi kiekvienam iš mūsų.
Pabaigoje trumpas anekdotas. Eina vyras kalnuotu šlaitu. Žiūri, ant prarajos krašto pakibusi iš visų jėgų laikosi moteris ir bando užlipti į viršų. Jis prieina ir pritūpęs paklausia: „Panele, jums padėti, ar jūs feministė?“
