Po svarstymo Seimas didžiule balsų persvara pritarė įstatymo projektui, kuriuo būtų grąžintos ikikrizinės motinystės pašalpos: pirmaisiais vaiko metais – 100 proc., iki jam sueis dveji – 85 proc. vieno iš tėvų uždarbio. Ši tvarka įsigaliotų tik nuo 2018 metų, kai jau biudžetą rengs kita Vyriausybė.
Dabar vaiką auginantis asmuo gali rinktis: 12 mėnesių gauti 100 proc., vėliau – nieko, arba pirmuosius metus – 70 proc., o antruosius – jau tik 40 proc. algos.
Norima padidinti išmokas ir dvynukų ar dar daugiau vaikų iškart sulaukusiems tėvams. Be to, Seimas sutiko, kad būtų dvigubai didinamos pašalpos besimokantiems tėvams – studentai iki 26 metų, o doktorantai iki 30 metų kas mėnesį gautų po 152 eurus.
Taip pat siūloma didinti paramą šeimoms, auginančioms vyresnius nei 7 metų vaikus. Dabar ji skiriama tik tris ir daugiau vaikų turinčioms šeimoms, kurių mėnesio pajamos vienam asmeniui neviršija 153 eurų. Pagal naują tvarką šių išmokų sulauktų ir ne tokios gausios šeimos.
Vienu užsimojimu pritarta ir dosnesnėms pašalpoms sunkiai sergančius nepilnamečius slaugančioms šeimoms. Jos bus mokamos nuo pirmosios slaugymo dienos ir visą ligos laikotarpį, tik ne ilgiau kaip vienus metus, o vėliau – ne daugiau kaip 120 dienų kasmet.
Seimas svarstė dar kelis parlamentarų siūlymus, kuriais būtų plečiamos socialinės lengvatos ar didinamos išmokos, kaip antai: vienai vaikus iki 14 metų auginančiai motinai ar tėvui skirti 7–12 dienų daugiau kasmečių atostogų nei kitiems dirbantiems žmonėms.
Pastarajai Darbo kodekso pataisai Socialinių reikalų ir darbo komitetas nepritarė, bet remdamasis tik tuo, jog daugybė porų gyvena nesusituokusios ir sunku nustatyti, kuriose vaiką iš tiesų augina vienas iš tėvų, o ne todėl, kad tai perteklinė lengvata, galinti kenkti pačiam darbuotojui, nes darbdaviai gali norėti jo nusikratyti.
Kaip vertinti tokį politikų dosnumą biudžeto ar darbdavių sąskaita? Viena vertus, net ir suvokiant, kad tai artėjančių Seimo rinkimų nulemtos nuotaikos, socialinės paramos plėtra vaikus auginančioms šeimoms neabejotinai visuomenei duotų naudos.
Politikai šiuos savo sprendimus motyvuoja labai prasta šalies demografine padėtimi. Kai, tarkime, išmokų sulauks ne tris, bet du ar ir vieną vyresnį nei 7 metų vaiką auginančios menkas pajamas gaunančios šeimos, gimstamumas gal ir neišaugs, bet skurdo, o kartu ir paskatų emigruoti, bent šiek tiek turėtų sumažėti.
Bet yra ir kita medalio pusė. Ar patemps valstybės ir „Sodros“ biudžetai išaugusias socialines išlaidas ir neišaugs jų deficitas, nebus pažeistas šalies finansinis stabilumas?
Opozicijos lyderis A.Kubilius užsipuolė valdančiuosius, kaltindamas juos, kad surengė populistinį pažadų spektaklį, kuriems tesėti vien „Sodrai“ prireiks 500 mln. eurų.
Aišku, tokiai retorikai įtaką irgi daro artėjantys rinkimai – jei valdantieji giriasi, kaip stengiasi padėti skurdžiau gyvenantiems žmonėms, opozicija žūtbūt įrodinės, kad iš to ne tik neišeis nieko gero, bet bus vien blogiau.
Žinoma, svarbu pasverti pranašumus ir trūkumus, realiai suskaičiuoti, kaip padidėjusios socialinės išlaidos atsilieps biudžetui. Galutinai nepriimtoms, bet valdančiųjų pritarimo sulaukusioms šeimų rėmimo priemonėms 0,5 mlrd. eurų dar neprireiks.
Pavyzdžiui, skyrus išmokas didesniam skaičiui šeimų, auginančių vyresnius nei 7 metų vaikus, valstybės išlaidos padidės apie 8 mln. eurų. Gerokai brangiau kainuos vaiko priežiūros iki dvejų metų pašalpų lygio grąžinimas į ikikrizinį lygį, bet gal todėl ir numatyta naują tvarką taikyti tik nuo 2018-ųjų.
Vis dėlto turint galvoje, kad kol kas tiek į valstybės, tiek į „Sodros“ biudžetus surenkama daugiau pajamų, nei planuota, o ekonomistams neprognozuojant padėties blogėjimo, galima tikėtis, jog šeimoms remti skirtos išlaidos neturėtų pažeisti šalies finansinio stabilumo.
Bet pinigai šeimoms remti gali sudaryti vien mažą dalį papildomų lėšų poreikio, jei bus pritarta ir kitiems politikų sumanymams.
Skaičiuojama, kad vien Seimo komitetų rėtį jau perėjusioms Darbo kodekso pataisoms įgyvendinti kitąmet prireiks 80 mln. eurų, o savo eilės laukia „Sodros“ pertvarka. Siūloma bazinės pensijos išmokas perkelti į valstybės biudžetą, įsteigti ilgalaikį nedarbo fondą, 12 metų kasmet po 1 proc. mažinti darbdavio „Sodros“ įmokas, įvesti jos „lubas“.
Tokiems užmojams turbūt net milijardo eurų bus per mažai. Juk vien kitąmet 1 proc. sumažinus darbdavių įmoką į „Sodrą“, net atsižvelgus į prognozuojamą ūkio augimą, jos pajamos sumažėtų 84 mln. eurų. Šią netektį turėtų kompensuoti valstybės biudžetas.
Finansų ministerija gavo institucijų prašymus 2017 metais padidinti joms finansavimą net 1,8 mlrd. eurų. Vargu ar tai nerealu. Bet kai vieni pinigų prašo vis daugiau, o kiti – mažinti mokesčių tarifus, valdžiai rinkimų vajaus metu nebus lengva laviruoti tarp skirtingų interesų.
Išties politikams gali tekti spręsti dilemą, kas, pavyzdžiui, svarbiau: „Sodros“ „lubos“ ar parama skurdžiai gyvenančioms šeimoms?
