Natalija niekuo neišsiskyrė, ji – kaip visos. O galėjo parodyti pavyzdį...
Bet aš jos vietoje būčiau pasielgusi lygiai taip pat, nes teisingo sprendimo čia nėra. Ar tai reiškia, kad bet kuris pažįstamas gali įsiveržti į tavo namus ir deginti daiktus, o po to likti nenubaustas? Matyt, šiandien atsakymas būtų taip.
Tik labai prašau neburnoti, jei nepatinka mano teiginiai, o pateikti faktus, jei žinote kitokių atvejų.
Aš daug keliauju po Lietuvą ir moterys man išsipasakoja pačias skaudžiausias tiek sveikatos, tiek šeimos bėdas. Dėl to dar prieš 12 metų sukviečiau prokurorus, teisėjus ir policijos atstovus prie vieno stalo – parengiau ir su visomis institucijomis suderinau pareiškimo pavyzdį, kai fiksuojamas smurto atvejis (kaip pavyzdys, kai fiksuojame eismo įvykį). Tai buvo tik pradžia. Tuo metu, kaip ir Natalija, maniau, kad svarbiausia, jog moterys išdrįstų kreiptis.
Moterys kreipėsi ir kreipiasi, tačiau dažniausiai scenarijus yra toks:
Aukos ar aplinkinių skambutis policijai. Policija fiksuoja B kategorijos įvykį (triukšmas, pasireiškiantis pagalbos šauksmais, indų dužimu, baldų laužymu, smurto panaudojimu ar įtarimu, kad jis bus panaudotas). Policija prisistato per 20 min. (tik Telšiuose ilgiau).
Jei mato, kad konfliktas ir smurtas yra (nereikia jokių aukos pareiškimų), išsiveža smurtautoją (statistika fiksuoja 82 proc. sulaikymo atvejų, nes kitais atvejais arba smurtautojas būna dingęs iš namų, arba paaiškėja, kad smurtas buvo prieš kurį laiką ar tiesiog tai melagingas iškvietimas). Smurtautojas uždaromas į areštinę iki 48 valandų.
Pradedamas ikiteisminis tyrimas ir byla keliauja į teismą. Baudžiamojo proceso kodeksas numato tokias bausmes – suėmimą ar įpareigojimą gyventi atskirai nuo nukentėjusiojo. Tokia bausmė skiriama 10 proc. smurtautojų.
Teismas smurto artimoje aplinkoje atvejais negali neskirti jokios bausmės, tačiau neaišku, kas turi teismo prašyti konkrečios bausmės. Prokurorai mano, kad ne jie (vos 5 proc. prokurorų pamini prašomą bausmę ir specialiąsias apsaugos priemones), tyrėjai prašomą bausmę įvardija dažniau, tačiau ne vienas teismas yra atmetęs jų prašymus – neva, ne policininkai turi prašyti bausmių, o prokurorai (kurie neprašo). Taip iki šiol ir neaišku, kas tai turi daryti. Kol nebus įstatymo pataisos, šis klausimas liks neišspręstas.
Taigi, teismas pats sprendžia, kokią bausmę turi skirti tiems likusiems 90 proc. Pasirinkimas toks – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas. 90 proc. paskiria laisvės apribojimą – pasižadėjimą neišvykti iš šalies (o gal kaip tik vertėtų važiuoti į Norvegiją braškių skinti?).
Jei kartu su pasižadėjimu neišvykti nėra paskirtos specialiosios priemonės – nesiartinti prie nukentėjusiojo ir jo būsto (o, kaip rodo patirtis, tokios priemonės skiriamos retai), tai smurtautojas grįžta į namus su teismo orderiu privalomai būti namuose tam tikromis valandomis – įsikuria ant sofos prie televizoriaus ir auka nešioja jam pietus ir vakarienę.
Jei kuri išdrįsta laiku neatnešti alaus butelio, vėl fiksuojamas naujas iškvietimas policijai (pagal statistiką, fiksuojama 10 proc. pasikartojančio smurto per metus). Ir vėl viskas iš pradžių. Arba auka jau nebeskambina policijai, nes tas skambutis reiškia, kad po 2 parų areštinėje jis vėl grįš ant sofos.
Daugiau nei prieš 20 metų baigiau žurnalistikos studijas, tačiau tai pirmasis tekstas mano gyvenime, kai baisiuosi kiekvienu parašytu žodžiu.
Valstybės kontrolė dar prieš metus padarė išvadą – auka neginama. Jei ji išvežama į ligoninę dėl smurto praradusi sąmonę ir policininkas neužfiksuoja jos telefono, jokia pagalba jos ir nepasiekia, nes vienintelė numatyta pagalba aukai – skambutis policijos protokole įrašytu telefonu. Nereikia stebėtis, kad dažnai policija neįrašo ar laiku neperduoda moterų krizių centrams telefonų numerių. Kita priemonė – eiti pas auką į namus – nenumatyta ir nereglamentuota. Jei auka, paskambinus nurodytu telefonu teigia, kad pagalbos nereikia, ji ir nebus teikiama. Bet juk skambutis telefonu ir atsakymai – tai spontaniška reakcija. Ir jei tu auka, bijai visko – net pagalbos.
Jei aukai niekas nepaskambino porą dienų ar ilgiau, o jai reikia pagalbos, ji gali skambinti ir prašyti pagalbos internete nurodomais telefonais, bet gal reiktų telefonus numerius įduoti į rankas dar tuo metu, kai fiksuojamas įvykis?
Labai skaudi ir visai atskira tema yra nepilnamečiai, matę smurtą. Jie iš tokių gyvenimiškų patirčių dėliojasi savo suvokimo scenarijus, yra išgąsdinti ir jiems reikia padėti. Nėra jokios tvarkos, per kiek laiko policija turi informuoti vaikų teisių specialistus. Realybė rodo, kad vos su puse vaikų išvis susisiekiama, o baisiausia, jog nuo smurto jau būna praėjusios 2–6 paros.
Ką daryti?
Trumpalaikiai sprendimai. Reglamentuoti, per kiek laiko policija turi informuoti vaikų teises ir specializuotą pagalbą aukoms teikiantiems centrams apie fiksuotą smurto įvykį. Labai aiškiai reglamentuoti, kas (prokuroras ar tyrėjas) turi kreiptis į teismą dėl bausmių bei specialiųjų apsaugos priemonių skyrimo.
Ilgalaikiai sprendimai. Visą dėmesį sutelkti ne į baudžiamąją atsakomybę, kuri neveikia. Pagrindinis tikslas turi būti ne areštuoti nusikaltėlį, o apginti auką. Visokeriopai ir ilgam. Be pasekmių aukos vaikams, darbui, finansams, psichologinei būsenai.
Kodėl šiandien turimu įstatymu nepasitiki net N.Bunkė?
Moterys, kurios kreipiasi dėl smurto šeimoje, supranta, kad tai atsigręžia prieš jas – jei vyras uždaromas į areštinę, jis dažniausiai praranda darbą, jei vyrui skiriama bauda – ją dažniausiai moka pati moteris... Jei vyrui apribojama laisvė ir jis privalo tam tikromis valandomis būti namuose, dažniausiai tai tie patys namai, kuriuose įvyko smurtas, kur gyvena auka ir nepilnamečiai.
Ko nepadarėme, bet galime padaryti?
Dar prieš 6 metus, viską įvertinusi, siūliau sekti austrų pavyzdžiu – specialiuoju orderiu, kai smurtautojas išvaromas iš namų ir neturi teisės artintis. Jis gali eiti pas mamą, draugus ar sugėrovus. Jei nesilaiko šio nurodymo, įsijungia griežtesni reikalavimai. Tai realūs žingsniai, reali pagalba. Jokių areštų ir baudų.
Jau beveik austrišką modelį būtumėme ir priėmę prieš 5 metus Lietuvos Seime. Jis visame pasaulyje vertinamas kaip labiausiai palankus moteriai veiksmų planas – smurtaujantis vyras išvaromas iš namų 24–70 valandų, nustatoma daugybė saugiklių, ginančių tiek fizinę, tiek psichologinę, tiek finansinę moters erdvę (jau nekalbu apie vaikus). Vėliau – stebėsena, priežiūra, mokymai. Tai reali pagalba. Nes tai,ką darome Lietuvoje, galima pavadinti tik pagalbos imitavimu.
Kas kalti, kad turime blogą įstatymą?
Seimo narė, liberalų sąjūdžio atstovė D.Kuodytė bei socialdemokratė A.M.Pavilionienė.
Viena už tai, kad parengtą ir suderintą įstatymą (austriškąjį modelį) per vieną naktį „atsuko“ ir pavertė baudžiamąja atsakomybe. Ar taip elgiasi liberalai? Pamenu neužmirštamą sceną – kai prie lifto jos paklausiau – kodėl, kas nutiko – žmogus prarado amą ir kalbos dovaną,drebančiomis rankomis negalėjo paspausti lifto mygtuko. Ar tik nevertėtų šiandienių įvykių dvasioje pasidomėti, kokios jėgos parengė D.Kuodytės (mat, jos komitetas ir ji buvo šio įstatymo rengėjai) naktinę redakciją, kas privertė ją pakeisti nuomonę ir jau parengtą, išdiskutuotą įstatymo projektą, palankų smurto aukoms paversti popieriniu ir niekiniu.
A.M.Pavilionienė norėjo tik vieno – paties įstatymo, kad ji ir jos didžiulė svita galėtų sėkmingai dalyvauti konferencijose ir diskusijose bei gauti finansavimą visokioms baimėms ir kovoms. Tokie Seimo nariai nėra labai pavojingi – jiems tik reikia finansavimo, o įstatymas, anot jų – gali būti ir geresnis, ir blogesnis. Na, nėra taip ir svarbu, jei tik yra finansavimas „tobulinimui“.
Smurto artimoje erdvėje tema man buvo labai skausminga. Ji toli nuo vėžio, tačiau persipynė klausantis tūkstančių moterų Lietuvos miestuose ir kaimuose istorijų. Dariau, ką galėdama – kaip buldozeris – pykdamasi su visais, bet bekompromisiškai, galvodama tik apie auką. Ne viskas man pavyko, bet ir šiandien galima būtų gana greitai viską pataisyti – vos 30 įstatymo pataisų, įregistruotų dar 2011 metais...
Kelerius metus buvau nutolusi nuo šios temos, bet kai šiandien peržiūrėjau visus po priėmimo teiktus įstatymo pakeitimus – net gėda pasidarė už Seimą. Valstybės kontrolė labai aiškiai surašė, kas blogai. Tai nebesugebame net nurašyti?
Kol moterų teises gins popierinės gynėjos, kurioms svarbu tik pasisakymai, o ne pokyčiai – nieko ir nebus. Juk iš esmės ir šiandien tas pats, kas prieš 20 ar 10 metų – kreipsiesi dėl smurto, tik pati nukentėsi (laikas, finansai, emocijos). Ir nieko iš to nebus.
Kai garsiosios gynėjos siautėja pareiškimais, kokie čia vyrai žvėrys ir smurtautojai, visada klausiu, mielos moterys, ar ne mes tuos smurtautojus ir užauginame. Jei kiekviena iš mūsų suprastų, kad berniuko auginimas – didžiulis iššūkis kasdien, kad turime pačios elgtis taip, jog jis gerbtų mamą, seserį, močiutę.
Ar įsivaizduojate, jei mes pačios, auginančios sūnus, prisiimtumėme šią atsakomybę, kaip viskas pasikeistų ateityje? Ir net nereikėtų jokių įstatymų.
