Nusižengimas būtų toks akivaizdus ir begėdiškas, kad čia, regis, neužtektų tik etikos sargų pagrūmojimo, bet reikėtų labiau radikalaus sprendimo, siekiant kompensuoti padarytą žalą valstybės tarnybos reputacijai ir bendrajam interesui.
Žinoma, tai nereiškia, kad valstybės tarnautojas turėtų šalintis verslo aplinkos, bijodamas netyčia tapti reklamine figūra, jeigu yra matomas firmos pavadinimo ar simbolikos kontekste, yra pastebimas vartojantis vienokius ar kitokius produktus. Visi mes vartojame, neišskiriant ministrų ir artistų, garsių ir nelabai firmų prekes bei paslaugas, tačiau už vartojimą mums paprastai neprimoka, jeigu patys netampame preke labiausiai išgrynintu pavidalu, parduodami savo vardą reklaminiam vartojimui.
Kai prezidentė D.Grybauskaitė perkerpa juostelę skandinaviško kapitalo prekybos centro atidaryme ir pirmoji čia apsiperka, ji, galimas daiktas, labai akivaizdžiai prisideda prie šio prekybos centro populiarinimo.
Prezidentė čia truputėlį rizikuoja savo geru vardu, nes ne visados žmonės ir institucijos pateisina parodytą pagarbą, tačiau minėtu atveju vis dėlto matome ne savojo vardo ir pareigų suprekinimą, o ne iki galo subalansuotą ideologinę iliuziją, kad neva užsieninis kapitalas gali parodyti vietiniams prekijams aukštesnės verslo kultūros pavydį.
Net ir suabejoję tokio veiksmo tikslingumu, neturime jokio preteksto abejoti intencijos nesavanaudiškumu, galop prezidentė aptartu atveju pagal siužetą ir stilistiką nė iš tolo neprimena reklaminio personažo, niekas dar to nematė, kad ji, tarkime, apsirengtų zuikio kostiumą ir graudžiai juokingai mosuodama letenėlėmis kviestų pirkti šios, o ne kitos firmos prekes. Kvaila dabar būtų dar kartą priminti tai, ką lietuviams reiškia krepšinis, dažnas tikriausiai sutiks, kad mūsų padangėje Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento statusas yra ne mažiau, jeigu ne labiau gerbtinas nei ta atsakomybė ir garbė, kurią uždeda aukštos LR prezidento pareigos, ypač jeigu Federacijos vadovu yra Arvydas Sabonis.
Dabartinis LKF prezidentas yra ne šiaip sporto vadybininkas, o tiesiog iš legendos nužengęs žmogus, beveik mitologinė būtybė. A.Saboniui nereikia apsirengti zuikučiu, siekiant tapti reklamos personažu, mūsų legendinis krepšininkas savaime yra mitologinis personažas, taigi reklamos gamyboje jam užtenka suvaidinti tik patį save.
Labai neskoninga būtų, jeigu reklaminėse akcijose dalyvautų valstybę reprezentuojantys asmenys. Kita vertus, reklamos gamintojams nėra kotiruojama prekė kokio nors valdininkėlio vardas ar jo gyvenimo istorija, jie, žinoma, visados labiau bus linkę reklamos tikslams transliuoti pritraukiančios minių dėmesį vadinamosios žvaigždės, t. y. popsinės scenos žymūno ar garsaus sportininko įvaizdį.
Tačiau be didesnių paaiškinimų visiems akivaizdu ir tai, kad net legendiniai NBA krepšininkai, žymūs beisbolininkai ar net amerikietiško futbolo žvaigždės amerikiečiams nė iš tolo neturi tokios reikšmės nacionalinės savimonės kultivavimui, kokią turi mums A.Sabonis kaip valstybės įvaizdžio dalis, Lietuvos vardą išaukštinęs žmogus, visų mylimas mūsų tautietis.
Ten krepšinis yra tik žaidimas, mums – kažkas daugiau nei žaidimas. Dabar rašydamas šiuos žodžius vėl prisiminiau, kad kartą sovietiniais laikais būdamas dar labai jaunas lankydamasis Rusijoje viename bare atsitiktinai prisėdusiems autochtonams bandžiau paaiškinti „Žalgirio“ su A.Saboniu priešakyje, mušusio rusų Centrinį armijos sporto klubą, pavadinimo kilmę, širdžiai mielą žodį siedamas su pergale prie vokiečių riterius, tačiau mano pašnekovai buvo šventai įsitikinę, kad aš tik bandau užkalbėti dantį, o iš tikrųjų pavadinimas „Žalgiris“ atsirado pagerbiant kovose su rusais žuvusius miško brolius. Galimas daiktas, jie buvo teisūs.
Aplink A.Sabonį šiandien sukasi daug miklių vyrukų, tačiau neatsirado labiau išmintingo, kuris patartų, jeigu pats krepšinio didžiūnas nesusiprato, kad jo kaip simbolinės Lietuvos pergalių figūros tapimas pigių prekių prekybos centrų bendrovės reklaminiu veidu faktas užgauna ne vieno iš mūsų savigarbą, atneša nemenkus moralinius nuostolius visai bendruomenei. Iš tiesų gaila, kad neatsirado žmogaus iš artimos aplinkos, kuris paskendusiam rūpesčiuose A. Saboniui primintų, kad dabar jo vardas ne visiškai priklauso tik jam pačiam, nėra laisvai disponuojama vertybė.
Neklauskime A. Sabonio – ar iš tiesų „Lidl“ išmokami honorarai yra tokie įspūdingi, kad vertėjo paskolinti savo legendinį vardą. O gal mūsų įžymybė dirbdama reklamos galerose tokiu būdu siekia sukaupti fondą jaunųjų Lietuvos krepšinio talentų ugdymui?
Kartais įžymybės įdarbina savo vardą labai tauriems tikslams pasiekti, tarkime, po pirmojo pasaulinio karo jau išgarsėjusi rašytoja Žemaitė vyko į JAV rinkti labdarą nukentėjusiems nuo karo ir pabėgėliams šelpti.
Žinoma, dabar ne karo ar pokario suiručių metas, o toks sugretinimas tik parodo laikmečių skirtumus, tačiau, iš kitos pusės, paralelės seka vis dėlto užmena mįslę apie vartotojiškumo stichijos kaip kažkokios praūžusio vėtros, jeigu ne karo, nualintas mūsų sielas, kai užmirštame, kad ne viskas pinigais yra išmatuojama, pražiopsome tokį esminį dalyką, jog didžiosios vertybės nepaklūsta rinkos sukariamos vertės dėsniams.
Aukštas vyras – žemos kainos. Tokia lygtis turi savotiško žavesio. Tračiau man labiau peršasi kitokia asociacija, kad neva milžinas tarnauja už berną nykštukams. Posakis „vergauti nykštukams“ apskritai gali tapti figūrine nuoroda, vartojama nusakyti situaciją, kai kažkas dviprasmiškomis aplinkybėmis susigundė pinigais.
Laisvoji rinka yra svarbus ekonominės dinamikos instrumentas, tačiau ne mažiau svarbu neužmiršti jos galiojimo ribų ir negaliojimo užribių. Be to, čia kaip ir darbuojantis su bet kokiu kitu instrumentu svarbu žinoti saugos reikalavimus.
Pavyzdžiui, motorinės žoliapjovės eksploatavimo taisyklės nurodo, kad dirbant su prietaisu būtina dėvėti apsauginius batus su plieno gaubteliais, naudotis ausų kištukais nuo triukšmo, mūvėti tvirtas pirštines, tačiau kažkodėl laisvosios rinkos kaip tobulo instrumento instruktoriai ir populiarintojai skelbia, kad čia jokių taisyklių nėra ir galima šokti į dilgėles nuogiems.
