ES suras savo kelią, bet jis bus kur kas ilgesnis, nei atrodė prieš
penkiolika metų.
Atsimenu Ispanijos politinio elito susitikimus su aukštų postų svečiais
iš Briuselio. Buvo klausiama: tapimo ES nare procedūros aiškios, o
kaip išstojimo atveju? Atsakymai dažniausiai būdavo ilgi ir migloti,
pasibaigiantys bendro juoko fone rankos mostelėjimu: koks gi kvailys
ryžtųsi tokiam žingsniui.
Ryžosi. Ir anaiptol ne kvailys. Pašiepti, ironizuoti lengva, bet mes
dar nežinome tikrosios „Brexit“ priežasties. Ir dar mažiau žinome,
kokia turėtų būti ES ateitis. Ačiū „Brexit“, pagaliau prasidėjo
diskusijos iš esmės.
Lietuvoje diskusijos užsienio politikos klausimais, tarp jų ir apie ES
ateitį, nutrūko maždaug 2012 metais. Kodėl? Todėl, kad nesinervintų
prezidentė, žiū, ir įžvelgusi diskusijoje kritiką savo atžvilgiu.
Todėl, kad pradėta manyti, jog užsienio politiką išmano keli Briuselio
koridoriuose besitrinantys politikai, jie esą ir žino, kas yra kas, ir
kokiu keliu žengti toliau. Tų politikų, iš Briuselio grįžtančių į
aukščiausius Lietuvoje postus, ir reikią klausyti. O visiems kitiems –
kapstytis buitinėse problemose ir ruoštis bendram himno giedojimui per
Mindaugines.
„Brexit“ lyg kometa tėškėsi į šventos ramybės jūrą. Jūra nepradings,
bet keli cunamiai privers rimčiau pagalvoti apie ateitį. JAV užsienio
politikos žvaigždė J.Kerry sako, kad „Brexit“ gali ir neįvykti ir esą
daug būdų šį reikalą numuilinti. Jis teisus.
Gali neįvykti, nes iš tikrųjų politinis elitas yra prikaupęs gausybę
manipuliavimo priemonių problemai užpudruoti ir nustumti ją nuo savęs į
ateitį. Na, ir kas? Po penkerių metų problema sugrįš penkiaguba jėga.
Kokia tai problema? Prieš ją aptariant reikia įsisąmoninti dvi tiesas.
Globalizacijos ir nacionalinių politikų sandūroje vėl į pirmąją vietą
stojasi nacionaliniai rūpesčiai, tarp jų ir fobijos. Antra, ES yra tik
eksperimentas, projektas, kuriame ne visi net Europoje nori jame
dalyvauti. ES nėra gamtos dėsnis, būna, kai žmonių projektai ir žlunga.
Esminė ES problema – jos milžiniškas dydis ir jo neatitinkanti valdymo
forma. Dabartinė ES yra panaši į siurrealistinį S.Dali dramblį plonomis
kojomis. Taip, kaip dabar tvarkoma ES, negalima susitvarkyti nei su 28,
nei su 27, nei su 5 valstybėmis narėmis. Laiko klausimas, kada dramblys
drėbsis ant šono.
Šia tema parašyta daug studijų, bet reikėjo „Brexit“ smūgio į nugarą,
kad pradėtum galvoti apie konkrečias reformas.
Dabar yra tik du keliai: arba ES tampa supervalstybe, arba ji turės
išsivaikščioti. Jei buvo norima trečiojo kelio – ir griežtai, ir
laisvai, nereikėjo pradėti įvedinėti euro. Euro zona žingsnis po
žingsnio vis labiau reikalaus centralizuotų sprendimų.
Lieka tik vienas klausimas: kas reformuojamoje ES bus lyderis
(nebūtinai vienas). Nesunkiai nuspėjamas išvestinis klausimas: ar
visiems likusiems tas lyderis patiks? Ir ne mažiau svarbu, kokiu
stiliumi vyks pokyčiai.
Dar nežengus nė vieno reformos žingsnio jau buvo girdėti ES narių
priekaištų, kad vos ne slapta šnabždamasi būreliuose, ignoruojant kitus,
iš stalčių traukiami seni nauji projektai.
Klasikinio stiliaus žvalgybinė operacija yra neva trijų valstybių – Vokietijos,
Prancūzijos ir Italijos – detalizuotas pasiūlymas, kaip turėtų atrodyti
netolimos ateities centralizuota ES.
Ar matytume tokį projektų antplūdį, jeigu „Brexit“ balsavimo rezultatai
būtų kitokie? Matytume, tik šiek tiek vėliau, kitą vasarą. Klajoja
spėjimas, kad britai jau anksčiau jautė artėjančias ES didžiąsias
problemas ir pasistengė bent jau atsistoti stebėtojo pozicijoje.
Nuomonė ne be pamato.
Lietuvos reakcija į „Brexit“ rezultatą atitinka ES vidurkį. Išvakarėse
ir politikai, ir politiką aptariantieji buvo įsitikinę menkute
pasiliekančiųjų pergale. Niekas neturėjo progos pareikšti: ar aš
nesakiau, kad išeis. Penktadienį pasipylė kvalifikuoti (be ironijos)
balsavimo komentarai.
Šiek tiek stebina pasikartojantis tvirtinimas, kad referendumas
patariamasis ir politikai į jį gali neatsižvelgti. Lietuvoje gal ir
galima taip daryti. Balsuotojai mūsų valstybėje dar laikomi
nesubrendusiais, todėl neprivaloma ir jų valios vykdyti.
Senose demokratijose bet kuri nuomonė, net ir mušanti įvartį į savo
vartus, laikoma gerbtina, o jei dominuojanti, tai ir įgyvendintina.
Todėl netikiu, kad Jungtinės Karalystės politikai pradės išsisukinėti.
Norisi apginti D.Cameroną. Jam reiškiamas priekaištas, kam išvis leido
įvykti referendumui. Tai irgi priekaištas su sovietiniu pėdsaku. Nieko
neleisti, užsikimšti ausis ir įlįsti į smėlį.
Lietuvoje po „Brexit“ baiminamasi dėl ateityje galimai sumenksiančio
saugumo. Spėju, kad NATO susitikime Varšuvoje Londono pozicija bus
nepakitusi ir tvirta.
Tačiau vėliau, jei ES judės į centralizuotą struktūrą, saugumo klausimas
bus vienas aštriausių. Gynyba pabrangs. Dviejų procentų BVP tam gali
būti ir per mažai. O kaip žinome, Lietuva vos išstena ir tai, ką
įsipareigojusi.