ES suras savo kelią, bet jis bus kur kas ilgesnis, nei atrodė prieš penkiolika metų.
Atsimenu Ispanijos politinio elito susitikimus su aukštų postų svečiais iš Briuselio. Buvo klausiama: tapimo ES nare procedūros aiškios, o kaip išstojimo atveju? Atsakymai dažniausiai būdavo ilgi ir migloti, pasibaigiantys bendro juoko fone rankos mostelėjimu: koks gi kvailys ryžtųsi tokiam žingsniui.
Ryžosi. Ir anaiptol ne kvailys. Pašiepti, ironizuoti lengva, bet mes dar nežinome tikrosios „Brexit“ priežasties. Ir dar mažiau žinome, kokia turėtų būti ES ateitis. Ačiū „Brexit“, pagaliau prasidėjo diskusijos iš esmės.
Lietuvoje diskusijos užsienio politikos klausimais, tarp jų ir apie ES ateitį, nutrūko maždaug 2012 metais. Kodėl? Todėl, kad nesinervintų prezidentė, žiū, ir įžvelgusi diskusijoje kritiką savo atžvilgiu.
Todėl, kad pradėta manyti, jog užsienio politiką išmano keli Briuselio koridoriuose besitrinantys politikai, jie esą ir žino, kas yra kas, ir kokiu keliu žengti toliau. Tų politikų, iš Briuselio grįžtančių į aukščiausius Lietuvoje postus, ir reikią klausyti. O visiems kitiems – kapstytis buitinėse problemose ir ruoštis bendram himno giedojimui per Mindaugines.
„Brexit“ lyg kometa tėškėsi į šventos ramybės jūrą. Jūra nepradings, bet keli cunamiai privers rimčiau pagalvoti apie ateitį. JAV užsienio politikos žvaigždė J.Kerry sako, kad „Brexit“ gali ir neįvykti ir esą daug būdų šį reikalą numuilinti. Jis teisus.
Gali neįvykti, nes iš tikrųjų politinis elitas yra prikaupęs gausybę manipuliavimo priemonių problemai užpudruoti ir nustumti ją nuo savęs į ateitį. Na, ir kas? Po penkerių metų problema sugrįš penkiaguba jėga. Kokia tai problema? Prieš ją aptariant reikia įsisąmoninti dvi tiesas.
Globalizacijos ir nacionalinių politikų sandūroje vėl į pirmąją vietą stojasi nacionaliniai rūpesčiai, tarp jų ir fobijos. Antra, ES yra tik eksperimentas, projektas, kuriame ne visi net Europoje nori jame dalyvauti. ES nėra gamtos dėsnis, būna, kai žmonių projektai ir žlunga.
Esminė ES problema – jos milžiniškas dydis ir jo neatitinkanti valdymo forma. Dabartinė ES yra panaši į siurrealistinį S.Dali dramblį plonomis kojomis. Taip, kaip dabar tvarkoma ES, negalima susitvarkyti nei su 28, nei su 27, nei su 5 valstybėmis narėmis. Laiko klausimas, kada dramblys drėbsis ant šono.
Šia tema parašyta daug studijų, bet reikėjo „Brexit“ smūgio į nugarą, kad pradėtum galvoti apie konkrečias reformas.
Dabar yra tik du keliai: arba ES tampa supervalstybe, arba ji turės išsivaikščioti. Jei buvo norima trečiojo kelio – ir griežtai, ir laisvai, nereikėjo pradėti įvedinėti euro. Euro zona žingsnis po žingsnio vis labiau reikalaus centralizuotų sprendimų.
Lieka tik vienas klausimas: kas reformuojamoje ES bus lyderis (nebūtinai vienas). Nesunkiai nuspėjamas išvestinis klausimas: ar visiems likusiems tas lyderis patiks? Ir ne mažiau svarbu, kokiu stiliumi vyks pokyčiai.
Dar nežengus nė vieno reformos žingsnio jau buvo girdėti ES narių priekaištų, kad vos ne slapta šnabždamasi būreliuose, ignoruojant kitus, iš stalčių traukiami seni nauji projektai.
Klasikinio stiliaus žvalgybinė operacija yra neva trijų valstybių – Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos – detalizuotas pasiūlymas, kaip turėtų atrodyti netolimos ateities centralizuota ES.
Ar matytume tokį projektų antplūdį, jeigu „Brexit“ balsavimo rezultatai būtų kitokie? Matytume, tik šiek tiek vėliau, kitą vasarą. Klajoja spėjimas, kad britai jau anksčiau jautė artėjančias ES didžiąsias problemas ir pasistengė bent jau atsistoti stebėtojo pozicijoje. Nuomonė ne be pamato.
Lietuvos reakcija į „Brexit“ rezultatą atitinka ES vidurkį. Išvakarėse ir politikai, ir politiką aptariantieji buvo įsitikinę menkute pasiliekančiųjų pergale. Niekas neturėjo progos pareikšti: ar aš nesakiau, kad išeis. Penktadienį pasipylė kvalifikuoti (be ironijos) balsavimo komentarai.
Šiek tiek stebina pasikartojantis tvirtinimas, kad referendumas patariamasis ir politikai į jį gali neatsižvelgti. Lietuvoje gal ir galima taip daryti. Balsuotojai mūsų valstybėje dar laikomi nesubrendusiais, todėl neprivaloma ir jų valios vykdyti.
Senose demokratijose bet kuri nuomonė, net ir mušanti įvartį į savo vartus, laikoma gerbtina, o jei dominuojanti, tai ir įgyvendintina. Todėl netikiu, kad Jungtinės Karalystės politikai pradės išsisukinėti.
Norisi apginti D.Cameroną. Jam reiškiamas priekaištas, kam išvis leido įvykti referendumui. Tai irgi priekaištas su sovietiniu pėdsaku. Nieko neleisti, užsikimšti ausis ir įlįsti į smėlį.
Lietuvoje po „Brexit“ baiminamasi dėl ateityje galimai sumenksiančio saugumo. Spėju, kad NATO susitikime Varšuvoje Londono pozicija bus nepakitusi ir tvirta.
Tačiau vėliau, jei ES judės į centralizuotą struktūrą, saugumo klausimas bus vienas aštriausių. Gynyba pabrangs. Dviejų procentų BVP tam gali būti ir per mažai. O kaip žinome, Lietuva vos išstena ir tai, ką įsipareigojusi.
