Žinoma, visgi kritikos mokinių ugdymo sistemai turiu. Dar pati sėdėdama mokyklos suole per istorijos pamokas pastebėjau, kad bene vienas iš svarbiausių nuovokaus ir pilietiško žmogaus ugdymo mokslų tampa tik enciklopediniu, konspektą primenančiu faktologijos rinkiniu, kuris visiškai neskatina jauno asmens kritinio mąstymo ir gebėjimo orientuotis šių dienų įvykiuose.
Štai ir atsakymas, kodėl dauguma protingų, ambicingų, tačiau sistemiškai užprogramuotų robotukų, baigę mokyklą nežino nei kaip, nei už ką reikia balsuoti arba kas yra dabartinis ministras pirmininkas, o Loreta Graužinienė jiems pažįstama tik iš linksmų dainelių socialiniuose tinkluose. Ir iš kur jiems žinoti, kai istorijos brandos egzamino programa siekia tik 1992 metų konstituciją, o viskas, kas liečia šiuolaikinę politiką, jiems atrodo tamsiau net už juodus it anglis švietimo ministrės antakius.
Daugeliui gali kilti klausimas: tai ką gi vis dėlto tiek metų per istorijos pamokas mokosi moksleiviai? Istorijos programa prasideda ties viduramžiais ir tęsiasi iki XX amžiaus pabaigos, 50 procentų egzamino sudaro vien Lietuvos istorija. Tačiau abejonių kelia pati mokymo sistema, kuri remiasi nuolatiniu kartojimu. Tos pačios temos, pridedant vis naujų detalių, kartojamos 5-6, vėliau 7-10 ir galiausiai 11-12 klasėse.
Be abejo, galite teigti, kad tokia mokymo sistema padeda lengviau įsiminti, tačiau ką daryti stropesniam vaikui, kuris iki 11 klasės pavyzdingai mokėsi, papildomai skaitė įvairius mokslo žurnalus ir 11 klasėje, jau trečią kartą mokydamasis tą patį, gali papasakoti daugiau už patį mokytoją?
Kodėl paskutiniais metais mokykloje, kai mokinys tampa jau brandžiu valstybės piliečiu, kurio balsas gali nulemti šalies likimą, jis kapstosi po tą pačią dirvą, karts nuo karto aptikdamas kokį grūdą?
Ką tuomet kaltinti? Atpirkimo ožiu pirmiausia tampa mokytojas, kuris nesugeba sudominti, motyvuoti jauną žmogų patį skaityti papildomai, domėtis šių dienų aktualijomis, kuris privalo diegti vertybes ir kritinį asmens suvokimą.
O gal kaltas mokymo įstaigos direktorius, su lazda ir pakeltu tonu burnojantis ant mokytojų dėl per žemų egzamino rezultatų. Deja, ir jis tėra marionetė, privalanti vykdyti iš anksto numatytą planą...
Tuo metu, kol pasaulio istorija po truputį sensta, visų dėmesys sutelktas į lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Esą lietuvių literatūros kūriniai yra „vien apie senovę“, o jų kalba nebesuprantama XXI amžiaus jaunuoliui.
Tačiau pažvelgus į programą, galima pastebėti, jog vis dėlto tarp privalomųjų autorių atsiranda ir modernių rašytojų, tokių kaip Jurgis Kunčinas bei Marius Ivaškevičius, taip pat literatūros vadovėliuose galima rasti ir Sigito Parulskio tekstų, mokiniai skatinami skaityti Jurgą Ivanauskaitę, Kristiną Sabaliauskaitę, Laurą Sintiją Černiauskaitę. Galbūt ieškome problemos ten, kur jos iš tiesų nėra?
Kiek daug neatsakytų klausimų. O metai bėga, tačiau istorija stovi vietoje, tarsi bijodama, kad po 1992-ųjų laisva, nepriklausoma valstybė nebeturės ką apie save papasakoti.
