Apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo procesą jau esu rašęs lrytas.lt prieš aštuonerius metus. Tai buvo niūrūs konservatorių valdymo laikai. Bet protingesnė TS-LKD pusė visgi sugebėjo susidoroti su staiga šventesniais už popiežių tapusiais ekskomunistais ir ekskomjaunuoliais, kurie siekė bažnytinėmis dogmomis priversti apie 50 tūkst. negalinčiųjų susilaukti vaikų susitaikyti savo skaudžia dalia.
Mat sugebėta kažkaip įrodyti, kad šiandien jau priimtas įstatymas žaloja, o ne tausoja moters sveikatą. Tą kartą nepavyko. Tačiau valdant šviesiajai, vis į žmogų ketverius metus niekaip atsigręžti nesugebančiai socialdemokratų vadovaujamai koalicijai, niurktelėjome gilyn į Lietuvos katalikų bažnyčios sutanos tamsiausias klostes. „Velniop medicina! Velniop mokslą!“
Sutanuotieji, regis, žino geriau. Net pagrasino: nesipriešinkite, parapijiečiai Seime, antraip atskirsime jus nuo Bažnyčios! Socialdemokratai su Sveikatos apsaugos ministru Juru Požėla apsimeta, kad neteko amo.
Akivaizdu, kad dešinysis ekstremizmas, bažnytinis dogmatizmas užkrečia. Net ir partiją, kuri turėjo stoti mūru prieš gūdų klerikalizmą. Kaip kitaip paaiškinti didžiausios Lietuvos partijos vadovaujančios visai vyriausybinei koalicijai negebėjimą tramdyti savo koalicijos partnerius?
Na, su tuo atskyrimu gali būti visaip, bet partijų kandidatai vienmandatėse akivaizdžiai lenkiasi prieš bažnyčią, manydami, kad kaimo, mažųjų miestelių gyventojai taip ir liko nugrimzdę K.Donelaičio laikuose.
Metai metais, bet nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinių ligų klasifikaciją. Nevaisingumas yra liga, kurią reikia yra galima gydyti. O ar embrionui taikytinas vaiko gyvybės apsaugos nuostatos yra etinis, filosofinis klausimas. Žmones gi gydo ne filosofai ir ne šventikai. Juolab ir gydymo metodai vietoje nestovi.
Todėl nestebina sociologės Mildos Ališauskienės pastebėjimas, jog Katalikų bažnyčiai palankių įstatymų priėmimas Lietuvos Seime jau tapo beveik kiekvienų naujų rinkimų į Seimą sudėtine dalimi. Tai ir bandymai apibrėžti šeimą įtraukiant santuoką, reprodukcinės sveikatos, lytinio švietimo klausimai, kurie patenka į politinę darbotvarkę.
Taip pat M.Ališauskienė teigia, kad ir įvairios vyriausybės įstaigos pastarosiomis dienomis Bažnyčiai palankiu sprendimu išsprendė klausimą dėl pareigūnų sielovados. Ar tai reiškia, kad po koplyčią kiekvienoje nuovadoje?
Todėl ir netikiu socialdemokratų ašaromis, nes Bažnyčios religinių idėjų įgyvendinimas Seime vyko ir vyksta tikrai ne be socialdemokratų žinios. Tačiau jokių priemonių nesiimta. Žinoma, socialdemokratinės pasaulėžiūros sąskaita. Juk svarbiausia – ne, ne žmogus. Svarbiausia – valdžia ir bet kokia kaina. Dabar LSDP ją ir moka. Belieka padėkoti prezidentei už Pagalbinio apvaisinimo įstatymo vetavimą.
Vetuotas ir naujasis Darbo kodeksas. Žinia nelinksma, nes dar sovietinį Darbo kodeksą reformuoti reikėjo siekiant stiprinti konkurenciją darbo rinkoje. Bet ne samdomo darbuotojo socialinio saugumo sąskaita. Visi 22 prezidentės vetuoti DK straipsniai ir kalba apie socialinį neapibrėžtumą darbuotojui netekus darbo. Reikia atkreipti dėmesį, kad vetuoti tik 22 iš 260 nuostatų. Socialinis neapibrėžtumas yra nesaugaus gyvenimo pagrindas pastoviai menkinantis gyvenimo kokybę.
Todėl sunku sutikti su Žilvinu Šilėnu teigiančiu, kad socialiai pažeidžiamus žmones reikia saugoti per socialinę paramą, o ne Darbo kodeksu, kuris taikomas iš esmės visiems darbuotojams.
Jis savo komentare „Naujojo Darbo kodekso veto – nepelnytas“ ironizuoja: (...) visi darbuotojai Lietuvoje yra ypač socialiai pažeidžiami. Bet tada mes turime daug daugiau problemų nei naujas DK.“. Šis pastebėjimas bando sumenkinti Lietuvos darbdavių požiūrio į darbuotoją kultūros atsilikimą nuo europinių normų.
Taip, yra atskiri sąmoningi europinio mąstymo darbdaviai, pažįstu tokius, bet kaip ir teigia pats Ž.Šilėnas, DK reforma skirta visiems. Todėl ir garantuokime visiems teisę į socialinį saugumą netekus darbo. Tad, 22 DK „ne esminių“ nuostatų papildymas lyg ir neturėtų sudaryti rimtų problemų visai DK reformai, ar klystu?
Regis, sprendžiant šiuos ypač jautrius klausimus to jautrumo ir pritrūkta. Pats darbo netekimo procesas yra neretai skaudus, tad žinant įstatymu apibrėžtas darbdavio atsakomybės ribas, lengviau bus abejoms pusėms. O numojimas lengva ranka į samdomo darbuotojo saugumą ir yra kraštutinio liberalistinio mąstymo pasekmė. Apie tai ir kalba prezidentė. Beje, keista, kad apie samdomo darbuotojo socialinį saugumą rūpinasi prezidentė, o ne socialdemokratinė vyriausybė.
Taip pat kalbos apie prezidentės populizmą abiem vetuotų įstatymų atvejais neturi pagrindo. Beliko laukti griežtos prezidentės reakcijos ir šį kartą Bažnyčios įtakojamą Šeimos sampratos apibrėžimą. Derėtų susipažinti su psichologo Roberto Povilaičio mintimis. Jis teigia: „Panašu, kad šeimos apibrėžimo įtraukimas į Konstituciją yra gyvybiškai svarbus tam tikrai visuomenės daliai, kuri aktyviai kovoja prieš (įsivaizduojamą) blogį, galvodami, kad apsaugos mūsų visuomenę nuo ateinančios apokalipsės, apsirengusios vaivorykštės spalvos rūbais.
Šio Konstitucijos straipsnio pakeitimas jiems reikštų pergalę. Gėrio pergalę prieš blogį. Jiems būtinų būtiniausiai reikia tiksliai apibrėžti Konstitucijoje kas yra šeima, nes jeigu ji nebus taip tiksliai apibrėžta, ir nebus taip stipriai užakcentuota, kad šeima gali būti išimtinai vyro ir moters santuoka, tai gali mus ištikti didysis blogis“.
Kova jau vyksta keletą metų, o tuo metu paslaugų sektoriuje pagalbos ir paslaugų šeimoms reikia ieškoti su žiburiu, anot psichologo. Dauguma pagalbos gali sulaukti jeigu jie patys tos pagalbos susiras ir apsimokės už paslaugas.
O kad Konstitucijos keitimo aktyvistai net ir neplanavo kokių nors paslaugų, galime suprasti iš aiškinamojo rašto, kuriame parašyta, kad „Priimto įstatymo nuostatų įgyvendinimas nepareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų“, taip pat nereikės jokių kitų teisės aktų pakeisti ar panaikinti.“
Pabaigsiu šį komentarą dviejų psichologų – Roberto Povilaičio ir Dainiaus Pūro žodžiais, nes geriau nesuformuluosiu. Abu psichologai įvertina mūsų politikų psichinę būseną: „Pastarųjų dienų Seimo sprendimai (kad Lietuvoje šeimos bus rūšiuojamos į šeimas ir ne šeimas, kad bus diskriminuojamos vaisingumo problemų turinčios šeimos) ir stumiama lytinio ne-švietimo programa yra labai prastos valstybės raidos požymiai. Lietuva atkakliai kenkia sau ir savo piliečiams, demonstruodama sau ir pasauliui, kad atsisako ambicijų tapti sveika šiuolaikiška valstybe ir visuomene.
Apgailėtina, kai tokios nuostatos tampa vieninteliu tautos vienybės pagrindu. Labiausiai gaila dėl Lietuvos vaikų ir paauglių, kuriems veidmainių tautos išrinktųjų choras perša tokią valstybės „globą“, nuo kurios pasekmių suaugusiųjų Lietuva iki šiol ir yra paliegusi.
Svarbiausias šio laikotarpio politikų tikslas – neleisti Lietuvos jaunimui pasveikti ir pagydyti Lietuvą.
Dar liūdniau, kad besiveržiančios į valdžią rudens rinkimuose jėgos kol kas neatrodo kuo nors besiskirsiančios nuo dabartinės Seimo apsimetėlių vertybininkų koalicijos.
Gydyti(s) tuo, nuo ko susirgta, nėra gerai, todėl laikas atsirasti lyderiams, kurie išdrįstų sustabdyti šitą savižudišką procesą“.
