Susidarius tokiai politinei situacijai netylėti nusprendė ir prezidentas Valdas Adamkus. Jis atvirai pareiškė, kad yra nusivylęs ne tik Liberalų sąjūdžiu, bet ir politine situacija šalyje.
Laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ – pokalbis su prezidentu Valdu Adamkumi apie susitepusią politiką, emigraciją ir Lietuvos ateitį.
– Prezidente, kaip Jūsų vasara, kaip jaučiatės, ką sako gydytojai?
– Esu labai dėkingas visam medicinos personalui, gydytojams. Turiu išskirtinį dėmesį, tai man padėjo atsigauti. Žinoma, mano paties nusistatymas buvo toks – nesvarbu kas, nepasiduosiu iki paskutinio. Tai padeda. Gal silpnumo šiek tiek yra, tačiau tikiuosi, kad iki metų pabaigos man pavyks tvirtai atsistoti ant kojų.
– Poniai Almai balandžio pabaigoje taip pat teko pabūti Santariškių ligoninėje, kur buvo atlikta operacija. Ar viskas gerai?
– Viskas gerai, sugijo puikiai, mūsų chirurgai yra pasaulinio lygio, jie padaro greitai ir gerai. Ji yra puikios formos. Žinoma, reaguojant į kai kuriuos įvykius, gyvenime nuliūsti, bet apskritai galiu pasakyti, kad esu laimingas ir tikiuosi, kad tai niekada manęs neapleis.
– Kas Jus liūdina šiuo metu žiūrint į tai, kas darosi Lietuvoje?
– Entuziazmas, kūrybinis pasireiškimas po mūsų laisvės atgavimo kažkur nuslūgo. Reiškiasi visokios negerovės, kai kurie žmonės nusivylę. Puikiai žinau, kad gyvenimas nėra lengvas, kai kurie žmonės nesuveda galo su galu.
Turime daryti viską, vilties neprarandu. Nors sakoma, kad mūsų jaunoji karta išvyksta, palieka Lietuvą, tačiau turime be galo daug talentų, o tai mane labai džiugina. Kartais stebiuosi, iš kur Lietuva turi tiek talentingų žmonių. Kaip bebūtų, tai yra mūsų ateitis. Į ateitį žiūriu šviesiai, nors šiuo metu yra sunkus, man nepriimtinas politinis gyvenimas, tačiau vilties neprarandu.
– Apie politinės korupcijos skandalą, kuris kelis mėnesius drebina Lietuvą sakoma, kad pūlinys sprogo. Visą laiką ta situacija buvo, bet tik dabar pradėjo lįsti į dienos šviesą. Sutiktumėte?
– Beveik sutinku. Niekada nebuvo apie tai kalbama, buvo stengiamasi visuomenei to neparodyti. Kai atvirai pradėta kalbėti, žiūrėti, tikrinti, matome, kad situacija nėra tokia skaidri ir džiuginanti. Galbūt tai yra pereinamasis laikotarpis atgavus laisvę, persitvarkant. Pasitaiko visokių žmonių, situacijų – gal tai yra neišvengiama. Tikrai nesu dėl to patenkintas ir laimingas, bet vilčių neprarandu.
– Jūs nusivylęs tuo, kas vyksta?
– Taip. Deja, turiu pripažinti, kad esu nusivylęs. Daugiau tikėjausi, daugiau norėjau, bet tikiuosi, kad tai pasitaisys.
– Politinės korupcijos skandale murkdosi naujosios kartos politikai, o ne vadinamieji nomenklatūrininkai, kurie sėdi nuo nepriklausomybės laikų. Tie, kurie atėjo laisvės metais, kurie turėjo statyti naująją Lietuvą. Kaip Jūs tai aiškinate?
– Turbūt paaiškinimo nėra. Aš buvau vienas tų, galbūt naivus, galvodamas, kad atgavome laisvę, galime tvarkytis, laisva spauda, laisvas žodis ir tas mūsų persitvarkymas užtruks daugiausia 5-10 metų. Šiandien, po 25 metų, kalbame vis apie tą patį. Esame tame pačiame liūne.
– Kaip gi eiti į rinkimus? Daug žmonių sako, kad yra labai nusivylę naująja politika, tais žmonėmis, kurie deklaravo pačias aukščiausias vertybes, sąžiningą, švarią politiką. Labai daug žmonių apskritai planuoja neiti ir nebalsuoti.
– Aš irgi esu nusivylęs, bet eisiu ir balsuosiu už tai, kas mano nuožiūra yra vertas pasitikėjimo ir paramos. Tokį žmogų noriu matyti sprendžiamojoje valdžioje. Jei neisime ir išreikšime protestą, bet leisime eiti tiems, kuriems principai negalioja, tai po 4 metų vėl turėsim tą patį. Problemos nebus išspręstos, pasiliksime tame pačiame liūne.
– Ką rinktis? Mažiausią blogybę?
– Ir tai būtų žingsnis į priekį.
– Visose partijose yra stambaus verslo pėdsakai, net tuos, kurie save deklaruoja naujaisiais gelbėtojais, į Seimą veda turtuolis. – To neišvengsime. Yra įtakingų žmonių, kur pinigas savo daro. Jei pinigas nepadaro savo, tai didelis pinigas padaro. Reikia tikėtis, kad bent jau sumažinsime iki tokio lygio, kuris nekenks Lietuvos plėtojimuisi, jaunosios kartos ateities susidarymui.
Ką daryti – atsakymo neturiu, nes pats dėl to pergyvenu. Žinau, kad neišvengsime vieno ar kito tokio atvejo, bet neiti ir nebalsuoti irgi nėra kelias. Eikime, balsuokime, žiūrėkime, kas pagal mūsų įsitikinimus yra teisingas kelias. Duokime tiems žmonėms galimybę pakeisti Lietuvą, tą vidaus situaciją, kurioje esame.
– Prezidente, suprantu, kad Jūs raginate balsuoti už asmenybes.
– Labai teisingai. Aš pats įsitikinęs, kad turi eiti, balsuoti ir išrinkti tuos, kurie turi padaryti lūžį Lietuvos politikoje, ypatingai vidaus gyvenimo santvarkoje.
– Tuomet partinė sistema, partijos praranda prasmę. Gal kaip per tiesioginius mero rinkimus, taip ir Seimo rinkimuose, vienmandatėse turėtų varžytis asmenybės ir visi žinotų, ką jie renka?
– Čia yra atskiras klausimas. Man nepriimtini Lietuvos sąrašiniai rinkimai – kuri partija laimi ir automatiškai, procentaliai žmonės, kurių nepažįsti, nežinai, ką jie darė, kur buvo, staiga tampa Seimo nariais. Aš tokios sistemos nesuprantu ir galvoju, kad jei Lietuva norės sparčiau pajudėti, reiktų rimtai pagalvoti apie rinkiminę sistemą. Kadangi turime nežinia kiek partijų ir kas nori, tas eina, todėl ir turime savotišką balaganą.
Partijos turi atsakymą, kad galima reitinguoti, bet tuo reitingavimu pasinaudos mažas procentas žmonių. Žmogus, atėjęs balsuoti, bijos sugadinti biuletenį, jį paliks ramybėje, pažymės partiją ir 5 ar 10 nežinomų žmonių vėl pateks. Ir ką jie ten darys? Atvirai pasakius, gal aš persipjaunu gerklę tuo pasakymu, bet mūsų Seime, mano supratimu, yra 40-50 žmonių, kurie nežino, ko jie ten sėdi ir ką jie ten daro.
Jie atsisuka į savo partijos vadą, pažiūri, ką jis parodo ir paspaudžia mygtuką. Tokio Seimo, tokios vadovybės Lietuvai nereikia. Jeigu mes norim būti demokratiška, teisinga, dora valstybe, reikia padaryti ryžtingą žingsnį.
– Jūs pats nusprendėte, už ką balsuosite?
– Dar ne. Noriu pasižiūrėti, kuri partija ką statys ir ar bus iš ko rinktis.
– Jūs visada buvote liberalių dešiniųjų pažiūrų.
– Pažiūrų nekeičiu, bet man lietuviškas liberalizmas neatitinka to tikrojo realizmo, tikrosios liberališkosios dvasios. Ne visi, bet ir ten galima rasti, žmonių, kurie galvoja, kad yra liberalai, bet tik piktnaudžiauja liberaliomis idėjomis, teisėmis ir demokratija, kurią liberalizmas stipriai remia.
– Ar Eligijaus Masiulio Liberalų sąjūdis Jus nuvylė?
– Taip. Žinau, kad turėčiau patylėti tuo klausimu, bet aš asmeniškai nusivyliau, tikėjausi daugiau, tikėjau žmonėmis, kurie ten buvo.
– Čia kalbame apie vieną asmenį?
– Nesuvesčiau į vieną ir patį svarbiausią, ne vienas. Negalėčiau pasakyti, kad jie tikrai yra liberalai ir siekia liberalių, lygių, atvirų teisių naudotis demokratija taip, kaip ji turi būti naudojama.
– Ar jie pamynė tas vertybes, kurias turėtų deklaruoti?
– Manau, kad taip. Deja. Padarėme labai daug, nes buvo pradėta nuo nulio. Šiandien naikiname komunizmo įtaką, tačiau tam buvo pagrindas. Vyresnieji savo vaikams tyliai įdiegė patriotizmą – jausmą, kuris atvedė į Baltijos kelią. Parodykite man šiandien, kur yra dedamos pastangos jaunimą įkvėpti patriotizmu, noru būti aktyviais aplinkoje? Tai yra atsakymas į mūsų emigraciją, kodėl žmonės, išvažiavę, sako, kad negrįš.
– O jie teisūs?
– Jie teisūs sau, bet neteisūs prieš tautą. Kartais reikia pasiaukojimo. Užsienyje, gavus išsilavinimą, bet žinant, kad tėvynėje ne viskas tvarkoje, mano pareiga, jei esu išauklėtas lietuviškai, pasiaukoti ir grįžti atgal, bandyti padėtį pakeisti.
– Ši Vyriausybė baigia kadenciją. Kaip ją įvertintumėte?
– Pagal esamas sąlygas sakau teigiamai, nevertinu blogai ar gerai. Buvo dedamos pastangos, bet ji neturėjo normalių sąlygų padaryti to, apie ką kalbėjome. Nekaltinu jų, kaip tokių, čia yra bendra problema.
– Ką norėtumėte pasakyti Lietuvai?
– Sutelkime savo jėgas, nuotaiką, pasiryžimą, lygiai tokį, kokį turėjome 1990 m. arba nuo 1988 m., kai tauta stovėjo kaip vienas kumštis, žinojome, ko norime, rizikavome daug, nors galėjo baigtis visiškai kitaip. Tai parodo mūsų vidinę jėgą, kuri kažkaip nubluko. Manau, kad tokios istorinių įvykių šventės, kurios mus riša šimtmečiais atgal, suteikia progą pagalvoti.
Kviesčiau mūsų žmones dar kartą apsišarvuoti dvasine jėga ir atiduoti savo, kas yra geriausio, stengtis, kad valstybė sužibėtų ir būtų mūsų visų pasididžiavimas, kad kiekvienam būtų laimė tokioje valstybėje gyventi.
