Kai susikrovusi lagaminus kadaise atvykau į Vilnių, būtent vietiniai lenkai čia man padėjo pasijusti kaip namuose, ir tai, kad pamilau šį nuostabų miestą, didele dalimi esu dėkinga būtent jiems. Jie kantriai mane vedžiojo Senamiesčio gatvelėmis ir pasakojo apie tai, kad šio miesto nemylėti tiesiog neįmanoma.
Vėliau išsiaiškinau, kad dalis mano gidų tai nebuvo lenkai gimę Lietuvoje. Tie žmonės atvyko iš Lenkijos, išmoko mūsų kalbą ir pamilę šį kraštą liko jame gyventi. Ir tai sukėlė man dvigubą susižavėjimą šia tauta, tiek mūsų vietiniais lenkais, tiek atvykėliais. To, su kokiu užsidegimu jie man pasakojo apie Vilnių, nepamiršiu niekada.
Prieš tai nublanksta visi tie dirbtinai keliami konfliktai, kuriais puikiai pasinaudojo ir naudojasi iki pat šiol taip vadinamasis „tomaševskininkų klanas“, ir kuriam mes, lietuviai, leidžiam kuo puikiausiai vešėti ir toliau, niekaip nesugebėdami išspręsti tokių elementarių, tačiau taip aktualių vienai didžiausių mūsų tautinių mažumų klausimų.
Mes turėtume šių žmonių atsiprašyti už savo neveiksnumą. Apgailestaujame, kad jums taip sudėtinga rasti bendrą kalbą su VLKK. Žinote, o juk ir mums su jais labai sunku. Nes šis kalbos talibanas terorizuoja ne tik jus, bet ir mus pačius, ir jau eilę metų. Ir teisindamasis tuo, kad saugo ir puoselėja kalbą, vis dar kuo puikiausiai dirba sovietiniais metodais. Iš principo.
Nes nukriošęs sovietikas sunkiai gali adaptuotis demokratinėje visuomenėje. Tokiems tai misija neįmanoma. Štai Lenkijoje visi gali rašyti savo vardus ir pavardes pagal autentišką rašybą, jei jų raštas yra lotynų abėcėlės pagrindu. Tačiau Lenkijos lietuviai mažai tuo naudojasi.
Bet ne tai svarbu. Svarbu yra tai, kad jie tokią teisę turi. Ar kažkaip nukentėjo nuo to lenkų kalba? Nieko apie tai nesu girdėjusi. Lietuvių kalbos abėcėlė taip pat kilusi iš lotyniško raidyno. Kad ir kaip tai bandytų paneigti ar ištrinti iš atminties mūsų kalbos vietiniai talibai.
Sovietų okupacijos laikais mes buvome priversti pagal nustatytą tvarką perrašyti kitų lotynišką raidyną naudojančių kalbų vardus ir pavardes pagal tarimą, kadangi okupantai patys naudojo ne lotynų abėcėlę, o kirilicą.
Tam žmonės visaip mėgino priešintis, tačiau okupacijos laikotarpiu kitos išeities tiesiog nebuvo. Jau girdžiu mekenimus „tai norės rašyti ir rusiškai, ir kinietiškai, ir dar visaip kaip ir kiti – patikslinu: rusiški, kiniški, žydiški, arabiški ir kiti vardai turi būti perrašomi į lietuvių kalbą pagal tarimą, nes šios kalbos naudoja nelotynišką raidyną. Šiandien mes laisvi, ir gyvename demokratinėje visuomenėje.
Lietuvių kalba po prievartinio rusinimo bando grįžti atgal į europietiškos kultūros sferą. Ir šiandien, kai mėginama tokios tvarkos atsikratyti, atsiranda perkaitusių superpatriotų, niekaip nesugebančių ir šiandien iš smegenų išmušti tos primestos tarybinės santvarkos.
Negana to, idiotais jie laiko ir savo tautiečius, manydami, kad mieste pamatę užrašą WC žmonės niekaip nesupras, kam jis skirtas, arba nesugebės tinkamai perskaityti, kaip ir kelių pavardžių su dviguba W, jiems atrodo, kad tuomet kalba bus numarinta, mes išnyksime kaip tauta ir prasidės amžiaus apokalipsė, žmonės nebekalbės lietuviškai ir visi jų sugalvoti žodžiai, tokie kaip „dūzgės“, „kavaviriai“ , „vielabraukiai“, „nešmenys“ (beveik kaip tešmenys), „prižiūryklės“ , ir kiti haliucinacijų sukelti žodžiai staiga nebeteks prasmės.
Kaip jie vargsta su šiuolaikinės muzikos pavadinimais, jūs net neįsivaizduojate. Juk toks nelengvas uždavinys sulietuvinti ir tokius pavadinimus kaip repas ( būtų pašnekesių muzika ) ir dar daug visokių kitų, apie kurių sulietuvintus variantus būtų baisu net ir pagalvoti.
Dabar jūs suprantate, kaip mes patys su jais vargstame? Tai yra tikrieji šalies kenkėjai, kenkiantys ne tik Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniams santykiams, bet ir kiršinantys žmones, kaip tai sėkmingai darė sovietų valdžia.
Labai nesinorėtų, kad Lietuvoje vyrautų toks demokratijos supratimas, kad demokratija – tai daugumos diktatūra. Išsilavinę ir sąmoningi lietuviai supranta, kad visų pirma mes patys kalbą turime puoselėti, ir tikrai ne tautinių mažumų sąskaita, ribodami jų teises. Todėl mes turime stengtis apginti savo pačių tautiečius, tai mūsų, kaip piliečių, pareiga. Išlaisvinkime žmones nuo šios naštos.
Nepasiduokime mums primetamoms nepagrįstoms baimėms ir bauginimams. Ir todėl prašau mūsų brolių lenkų – būkite kantrūs mums.
Žinau, kad kartais tai padaryti labai sunku. Tačiau žiūrėkite į mus kaip į savo jaunesniuosius, mažuosius brolius, kurie dažnai prikrečia eibių, neklauso, neįsigilina į tai, ką sakote, dažnai net neišgirsta jūsų arba nenori būti apkabinti ne iš blogos valios, o dėl to, kad jie vis dar vaikai. Mes pasistengsime išmokti būti kartu. Mes tam pamažu jau bręstame. Ir mes turime ko iš jūsų pasimokyti.
2000 m. paskutinį kartą lankydamasis Vilniuje, Nobelio literatūros premijos laureatas Č.Milošas kalbėjo, kad jam kartais sunku būti Vilniuje, kur iš jo laukiama, kad jis kalbėtų vien malonius dalykus, nieko neįžeisdamas.
Ir kad jam svarbūs yra geri Lietuvos Lenkijos santykiai, tačiau atvykus čia atrodo, jog reikia vaikščioti lyg per ploną ledą ir kad neužtenka būti vien žmogumi, nes kiekvieno tuoj pat klausiama, kas jis – lietuvis, lenkas, žydas ar vokietis, tartum ir toliau čia viešpatautų niūrus dvidešimtasis etninio susiskaldymo amžius.
Liūdna, kad nuo tų laikų taip niekas ir nepasikeitė. Bet nieko ir nebuvo daroma tam, kad kažkas keistųsi.
Taigi, gal jau išaušo pagaliau ta diena, kai pagaliau mes galime užkasti karo kirvį ir visi kartu pabandyti kurti naują Lietuvą – be pykčių, nesibaigiančių rietenų, kaltinimų ir negebėjimo rasti kompromiso. Ar mes esame pajėgūs kažką padaryti dėl to, kad mūsų pačių piliečiai, tautinės mažumos, pagaliau pasijaustų saugios ir Lietuvą galėtų vadinti savo tikraisiais namais? Išeitis yra- ieškoti to, kas mus vienija, o ne skiria.
Nepasiduoti pavienėms manipuliacijoms ir provokacijoms sukiršinti žmones. Gal mes jau pribrendome sprendimams, kuriais galima priimti atitinkamus teisės aktus, kad šeimos nebeturėtų bylinėtis dėl to, kad jų pavardes būtų galima rašyti lotyniškais rašmenimis, tokiais kaip dviguba W? Ne Lietuvos lenkai turi dėl šito kovoti.
Tai mes, lietuviai, turime užtikrinti jiems tokią teisę. Ir visos kalbos, kad taip esą bus sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas ir esą, kils keblumų skaitant nelietuviškas pavardes, yra tik niekingos manipuliacijos. Mes skaitome puikiai ne tik šias pavienes raides. Mes netgi pajėgūs perskaityti ir angliškus pavadinimus (nors kalbos komisija nori priversti jus tuo suabejoti). Isz didelio raszto iszejom isz kraszto ir vejam isz ten dar sawus o kaip atlaikyt supūliawusią nasztą žmonėms kaip atwerti kelius?
Arba dar ir taip galim pawaryt „Auszros“ stiliumi:
Žvelgiu asz į tawe, komisija brangi Ir niekaip wis nesuprantu – Kur tu wisus mus czia vedi? Ir kam žaidimai szie waikų? Man pasakyk, ką tu jauti, Kai rimtas reikalas prispaudžia kur mieste WC pakanka, kad tenai užsukt? Ar wis žodyną su sawim tempi?
(atsipraszau, nesirimuoja paskutine eilute, bet čia eiles baltos wa taip wa)
