Knygoje pateikiami niekada neskelbti, specialiosiomis priemonėmis užfiksuoti istorijos veikėjų pokalbiai, apklausų protokolai, išskirtinis L.Stankūnaitės pasakojimas apie vaikystę, tėvų auklėjimą, romantiškus jausmus, pažintį su D.Kedžiu ir jų intymų gyvenimą.
Portalas lrytas.lt skelbia šią išskirtinę knygą. Šiandien – dešimtoji pasakojimo dalis.
2009 m. spalis, Kaunas
Labai gerai prisimenu šį susitikimą. Nuo šūvių, nusinešusių teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Laimutės Stankūnaitės sesers Violetos gyvybę, buvo praėjusios tik trys savaitės. Lietuva ūžė. Bet Kaune atmosfera buvo ypatinga. Miestas lyg pritūpė, nežinodamas, kaip vertinti jame įsiliepsnojusią kruviną tragediją. Pasmerkti žudiką? Ar imti šlovinti jį kaip tautos didvyrį, pradėjusį savo teismą – šaudyti savo paties „išryškintus“ pedofilus ir jų padėjėjus? Ne paslaptis, kad dauguma kauniečių pasirinko šį, antrąjį kelią.
Ne vien dėl to, kad jie būtų patikėję, jog aplink knibždėte knibžda nebaudžiamų pedofilų. O dėl to, kad daug žmonių griežė dantį prieš neveiklią teisėsaugą. D.Kedžio motyvas ir buvo neįgali teisėsauga, pagal jo skundus iškart nesugaudžiusi nurodytų pedofilų ir neišardžiusi jų tinklo, nes jame esą pilna įtakingiausių šalies žmonių.
Kas Lietuvoje yra patenkintas teisėsauga? Daug kam patraukliau atrodė, kad į šventą kovą su teisėjais, tarp kurių esą yra ir pedofilų, pakilo įtakinga giminė – advokatas Aidas Venckus ir ypač jo žmona teisėja Neringa Venckienė, apie galimą jau „necivilizuotą“ susidorojimą su pedofilais prabilusio garliaviškio Drąsiaus Kedžio sesuo.
„Pedofilų“ medžioklė su varovais, su ugningais raginimais žudyti pedofilus ir jų gynėjus, su žvakių liepsnomis prie Kauno prokuratūros jau buvo prasidėjusi, kai 2009-ųjų spalio pabaigos vakarą ėjau tamsokomis Kauno centro gatvelėmis, ieškodama sutartos kavinės. Rengiausi „Lietuvos rytui“ rašyti dar vieną straipsnį.
„Sterva“, „pedofilų gynėja“, „ištampyti jos žarnas...“, „sup...ta žūrnaliūga“ – tai švelniausi epitetai, leidę man suprasti, kas aš esu, po Kauno žudynių parašiusi straipsnių, verčiančių suabejoti įtakingosios šeimos iš Garliavos teisumu. Straipsnių, kuriuose teigiau, kad jokios pedofilijos čia nėra.
Tėra tik šeimos ambicijos ir kerštas. O gal ir iki šiol nežinomi motyvai. Teismai vienas po kito tokius nuosprendžius ėmė skelbti tik po 4 metų, kai buvo nusineštos dar trijų žmonių gyvybės. Tą šiltą rudens vakarą Kauno gatvėse jaučiausi viena prieš visus. Gatvėje sutikti žmonės gręžiojosi, palydėdami mane nustebusiais žvilgsniais. Nuostaba, kad išdrįstu vaikščioti Kaune?
Jaukioje kavinėje, pajutau, žmonės pritilo, kai įėjusi pasisveikinau ir pasukau prie nuošalesnio staliuko. Užsisakiau puodelį kavos, išsitraukiau diktofoną. Susikaupiau, laukdama būsimo pašnekovo.
Šįkart tai buvo moteris. Mano pirmoji pašnekovė ilgame, net 4 metus trukusiame žurnalistinės kovos kelyje, rašant apie Kauno įvykius.
Aldona Kilinskienė, vaikų darželio „Šilelis“ auklėtoja. Nuo 2006 metų gruodžio iki 2008 metų birželio auklėjusi L. Stankūnaitės ir D. Kedžio dukrelę. Vargu ar kas auklėtoją prisimena dabar, kai daugelis buvusių pedofilų „nuskriaustos“ vaiko gynėjų puolė „atsivertinėti“, po 4 metų pagaliau „supratę“ tiesą.
Tą 2006-ųjų spalio pabaigos vakarą ši moteris buvo viena pirmųjų, išdrįsusių viešai mesti pirštinę Drąsiui Kedžiui ir jo išgalvotai pedofilijos istorijai.
– L. Stankūnaitę ir jos dukrelę matėte iš arti. Kokia ji buvo mama? – paklausiau savo pašnekovės. Aš galiu pasakyti sąžiningai – Laimutė Stankūnaitė buvo nuostabi motina, labai rūpinosi ir mylėjo savo dukrelę.
Tokia, manau, yra ir dabar. Būdavo, mergaitė suserga, L. Stankūnaitė paskambina. Mokesčiai sumokėti laiku, mažylės drabužėliai švarūs, kasytės supintos.
Atsimenu, tėvai pildė anketas apie savo vaikus. L. Stankūnaitė taip gražiai parašė apie savo dukrytę, kad net ašarą išspaudė“, – pradėjo nelengvą pokalbį buvusi mergaitės auklėtoja. Ji neslėpė ne iš vieno sulaukusi patarimo nekalbėti, bet sakė negalinti klausytis netiesos.
– L.Stankūnaitė į darželį atvedė mergaitę tada, kai, nemačiusi jos aštuonis mėnesius, atsikovojo iš D.Kedžio. Ar jūs, darželio darbuotojai, žinojote tą padėtį?
– Taip. Žinojome, kad L. Stankūnaitė nuo jaunystės vien tik kovojo dėl dukrelės. Tokia jauna, bet vargu ar turėjo gyvenimo džiaugsmo. Tik pamąstydavau, kad kažką labai skaudaus ji turėjo patirti D. Kedžio namuose, jei vedina vaiku 19-metė iš jų išėjo.
Tuo metu, kai jos mergaitė lankė darželį, Laimutė dirbo ir mokėsi, atrodo, kad ir kambarį nuomojosi. Aš mačiau ją ir jos vaiką kasdien pusantrų metų. Baisu, kad iš jos šiandien kai kas daro amoralią moterį.
– Ar mergaitę aplankydavo ir tėvas D.Kedys?
– Esu išdirbusi darželyje 30 metų, bet tokio tėvo elgesio nesu patyrusi. Vieną dieną atėjo D. Kedys. Mergaitė pradėjo kažką jam čiauškėti. Aš surinkau jos piešinius ir priėjusi su džiaugsmu ėmiau pasakoti, kaip mažoji jau deklamuoja, šoka.
„O ta k...va, šliundra, visiems laižiusi, visiems čiulpusi...“ – staiga pasipylė D. Kedžio keiksmai.
Jis nesiliovė rėkti. Bandžiau raminti: „Tėveli, vaikas šalia.“ Tada jis užrėkė: „Ką tu man čia aiškini, tu tokia pat k...va, kai dėsiu tau į snukį, įsimontuosi į sieną.“
Mane ištiko šokas. Net neprisimenu, kaip susivaldžiusi paprašiau jo išeiti. Reikėjo tada pamatyti išsigandusią mergaitę. Tokia buvo mano pažintis su D. Kedžiu“, – prisimena auklėtoja A. Kilinskienė.
Ji neslepia – nuo to karto bijojusi pamatyti D. Kedį. Per pusantrų metų jis yra buvęs darželyje pas savo vaiką 3–4 kartus po 10 minučių.
– Tai kodėl D.Kedys pradėjo tokią kovą dėl vaiko? Kaip manote jūs, patyrusi pedagogė?
– Manau, kad tai kažkokios baisios ambicijos. Juk mergaitė, kai D.Kedys ją vėl atsikovojo, būdavo tik su seneliais.
– Ar žinojote, kad po ramių pusantrų metų vėl prasidėjo D. Kedžio kovos dėl vaiko?
– Taip, nes vaiko teisių apsaugos darbuotojai prašė pažymų. Parašėme gal tris. Apie L. Stankūnaitę atsiliepėme gerai, ją pažinojome kaip gerą mamą. Apie D. Kedžio išpuolius neparašiau.
– Ar baiminotės jo keršto?
– Prisipažinsiu – aš jo bijojau. Nors dar ir nebuvo prasidėjęs tas pedofilijos skandalas. Prisimenu, kaip Laima prašė manęs pagalbos, paliudyti. Aš tuomet pabūgau. Iki šiol smerkiu save – gal tas mano nors ir mažas paliudijimas būtų padėjęs. D.Kedys buvo žiaurus. Nebijau to pasakyti.
– Jūs, pedagogė, kaip įvertintumėte D.Kedžio dukrelės, kurią auklėjote, parodymus apie patirtus dėdžių „laižymus“?
– Vaikai žaisdami fantazuoja – tampa vilkais, daktarais, princesėmis. Jie turi vaizduotę. Ir svarbu, kur ją nukreipsi.
Manau, kad mergaitei buvo įdomu, ką tėvas jai pasiūlė žaisti, – žaidimą, kuris kitoje aplinkoje nebūtų leidžiamas. Ir kodėl D. Kedžio namuose rasta tiek daug nuogo vyro silueto piešinių? Vaikas nupieštų vieną kitą ir numestų. Mano patirtis sako – vaikai taip nedaro.
– Ar bendravote su L.Stankūnaite, kai jos dukrelė nebegalėjo lankyti darželio ir atiteko tėvui?
– Ji kartais užbėgdavo. Žinojau, kad ėmėsi verslo, turi savo valymo paslaugų įmonę, studijuoja. Bet niekas negalėjo ištrinti iš jos minčių rūpinimosi dukrele.
Esu paklaususi: „Vaikeli, kaip tu dar gyva?“ Juk ji taip ir neturėjo gražios jaunystės, kaip ir jos mergaitė – ramios vaikystės.
Kodėl vaikas atiteko D.Kedžiui?
Išėjusi iš Kedžių ir teismo sprendimu atgavusi dukrelę, kibau į gyvenimą dainuodama. Na ir kas, kad dar neturiu nuosavo buto? Kad neuždirbu didelės algos? Kad neturiu pelningo darbo. Man – tik dvidešimt! Priekyje ir meilė, ir šeima, ir mėgstamas darbas, ir kelionės, o šalia didžiausias mano turtas – vis auganti dukrelė. Pavyzdys man buvo Violeta – kaip atkakliai jį įgyvendina visas savo svajones! O pradėjo taip kaip aš – nuo nulio.
Bet mano mažos pergalės sukėlė didžiulę Drąsiaus pavydo, neapykantos ir keršto bangą. Ką ta Stankūnaitė mano, kad gali laimėti prieš mane, prieš mus – mano šeimą?! Neišdegs!
Kol aš po kruopelę kūriau savo gyvenimą, Kedys kūrė planus, kaip jį sunaikinti. Nors 2006 m. lapkričio 13 d. teismas grąžino man dukrytę, bylos procesas nepasibaigė.
Drąsius ir jo advokatas, sesers vyras Aidas Venckus, užvertė teismus skundais. Tikslas vienas – išeliminuoti visus asmenis, kurie man padėjo, bet kokia kaina juos ir mane šmeižti, reikalauti keisti teismo nustatytą tėvo bendravimo su vaiku tvarką, nuvertinti byloje esančius jiems nenaudingus įrodymus, specialiai reikalauti sąlygų, su kuriomis negalėjau sutikti, daryti man psichologinį spaudimą, palaužti mano valią ir pasiekti savo tikslą – atimti dukrytę.
Savo skundais jie pasiekė, kad Kaune advokatai atsisakydavo man padėti, bijodami advokatų seniūno A. Venckaus ir teisėjos N. Venckienės nemalonės, nenorėdami gadinti su jais santykių. Juk tuo metu dar nebuvo nušautas nei teisėjas J. Furmanavičius, nei teisėjai išvadinti iškrypėliais.
Apie mane susidarė tuštuma – visi, išskyrus Andrių Ūsą, bijojo man padėti, kad ir kur kreipčiausi. Įgąsdinta, iškankinta teismų maratonų, išsekinta šmeižtų, nuolatinių reikalavimų atimti iš manęs dukrytę, nieko nebesuvokianti jauna mama – štai kokia aš, Laimutė Stankūnaitė, buvau 2008-ųjų žiemą – po dvejų metų, kai atsiėmiau dukrytę.
2008 m. kovas. Kodėl L.Stankūnaitė atidavė vaiką?
Ir tada, 2008 metų kovo vidury, netikėtai ramus, motyvuotas D. Kedžio pasiūlymas: „Ko mes tampomės dėl to vaiko? Nesipykim. Tu pavasarį baigi studijas, tau nelengva ir vaiką auginti, ir dirbti, ir mokytis, ir po teismus duotis. Sudarykime laikiną taikos sutartį. Kol tu studijuoji, tegu vaikas pagyvena pas mane nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. Penktadienį galėsi pasiimti ir vėl atveši pirmadienį. Ir vaikui bus ramiau. Baigsi po metų studijas ir vėl galėsi pasiimti vaiką, tegu gyvena pas tave.“
Kovo vidury telefonu mes su Drąsiumi aptarėme taikos sutarties sąlygas. Nutarėme, kad dukrytė laikinai pagyvens su tėvu iki vasaros, kol aš baigsiu studijas, man bendraujant pagal nustatytą tvarką. O vėliau vėl ją auginsiu pati.
Aš patikėjau, kad ir Drąsiui nusibodo begaliniai teismai. Kad visiems jau norisi ramybės. Aš patikėjau D. Kedžiu ir padariau antrą didžiausią savo gyvenimo klaidą – pasirašiau taikos sutartį. Tądien su manimi į teismo posėdį Vilniaus 1-ajame apylinkės teisme turėjo vykti ir mano advokatas. Bet neatvyko – gal dėl tos pačios priežasties, apie kurią jau kalbėjau.
Taigi man teko eiti į teismą vienai. Į Vilnių atvežė sesuo Violeta. Prašiau teismo atidėti posėdį, bet A. Venckus tuoj replikavo: „Juk sutartis aptarta, ko čia atidėlioti?“ Nesitikėjau klastos. Vis dar buvau ta žiopla Stankūnaitė.
Teisme D.Kedžio advokatas A.Venckus daug kalbėjo – esą motina dirba, neturi laiko, o tėvas turi. Esą aš jauna, neturiu galimybių visą laiką būti su vaiku ir taip toliau. Aš nuo visų teismų išsekusi, atbukusi, nieko nebemąstau. Juk viską jau aptarėme Kaune, pasirašysiu dėl šventos ramybės. Nesigilindama pasirašiau. Ir nepastebėjau, kad taikos sutarties pirmasis punktas buvo pakeistas. Pakeitimas, atrodo, nežymus – dingo tik žodis „laikinai“ sakinyje: „Gyvenamoji vieta nustatoma su tėvu D.Kedžiu.“ Išeina – ne laikinai, o visada! Viskas!
Ne aš, o Andrius Ūsas pastebėjo tą klaidą tos pačios dienos vakare. Paskambino man įpykęs: „Laima, ką tu padarei?!“ Puoliau atidžiai skaityti. Viešpatie! Supratau, kad pasirašiau sau nuosprendį. Tą patį vakarą surašiau teismui skundą dėl tos sutarties. Teismas nepriėmė – juk skaityti Stankūnaitė moka?
Taip 4 metų ir 1 mėnesio dukrytė po to posėdžio ir liko pas Kedžius. Sakau „pas Kedžius“, nes Drąsius, jaunas vyras ir didelis verslininkas, keliaujantis tarp Kauno, Kopenhagos, Ufos, Orenburgo, neturėjo laiko sėdėti namie su mažu vaiku. Nesvarbu. Vaikas antrą kartą grįžo ten, kur ir vieta Drąsiaus Kedžio dukrytei – į Kedžių ir Venckų šeimą, o ne pas kažkokią Stankūnaitę iš Petrašiūnų. Nepamiršau, kaip Drąsius pasakė, kai dukrytei buvo tik pusė metukų: „Jei kartu negyvensime, vaiką aš pasiimsiu.“ Dabar savo ketinimą tik įvykdė.
Gal ir laimė, kad Drąsius taip neturėjo laiko. Jo pagyvenę tėvai pavargdavo su mažu vaiku ir neprieštaraudavo, kad dukrytę pasiimdavau ne kas antrą savaitgalį, kaip buvo teismo nustatyta, bet kas savaitę. Jie sakė norintys ramybės. Kartais su dukryte būdavau net 5 dienas per savaitę. Reikėdavo tik Kedžiams parašyti raštelį, kad pasiimsiu vaiką. Krūvą tų raštelių tebeturiu iki šiol kaip įrodymą, kad Kedžiai vėliau sakė netiesą, kartodami, kad man dukrytės nereikėję.
Kai būdavau paskaitose, dukrytę pažiūrėdavo ir mano tėvai. Viskas atrodė ramu. Aš studijavau, dirbau ir rengiausi po metų, baigusi studijas, pradėti naujus teismus dėl dukrytės gyvenamosios vietos nustatymo su manimi.
Gal tai numatė ir teisininkų Venckų šeima?
2008 m. metų gruodį, praėjus 8 mėnesiams, kai vaikas jau gyveno pas Kedžius, išgirdau iš D. Kedžio grėsmingą, bet iš karto protu nesuvokiamą žodį – pedofilija.
Bet prieš tai dar buvo dukrytės krikštynos. Manau, tai buvo ta žiežirba, kuria pasinaudota įpučiant tragedijos ugnį.
Kas tvirkino vaiką per krikštynas?
D. Kedys: „Mano dukrelę A. Ūsas tvirkino net jos krikšto dieną.“
(Iš D. Kedžio skundų teismams)
2008 m. rugpjūtis. Krikštynos
Dukrytei buvo jau 5 metukai, ir per tuos teismų maratonus, kurie prasidėjo nuo 2 metukų, nebuvo kada jos pakrikštyti. Nusprendžiau pakrikštyti vieną rugpjūčio savaitgalį, kai dukrytę pasiėmiau iš Kedžių. Su Violeta apvažiavome kelias bažnyčias ir galiausiai išsirinkome Vytauto bažnyčią. Prieš tris savaites iki krikštynų pranešiau Drąsiaus tėvams, kad savaitgalį krikštysiu dukrytę.
Pasakiau krikštynų vietą, laiką ir pakviečiau dalyvauti. Pridūriau, kad ir Drąsius bus laukiamas. Kad A. Ūsas bus krikšto tėvas nesakiau, nes tuomet pati to nežinojau. Drąsiaus tėvas V. Kedys man pasakė, kad krikštynose nedalyvaus, nes būsią kitų reikalų. Atsakiau, kad jie bus laukiami anūkės šventėje, jei ras laiko.
Dukrelės krikšto tėvai turėjo būti sesuo Violeta ir jos vyras. Kas kitas, jei ne Violeta – artimiausias man ir dukrelei žmogus. Kartu su ja važinėjome po parduotuves, rinkome krikšto suknelę ir krikštynų puošmenas.
Savaitę prieš krikštynas Violeta su vyru išvyko paatostogauti į Romą. Grįžtant į Lietuvą pakeliui sugedo mašina. Susinervinusi Violeta paskambino, kad nespės iki krikštynų grįžti. Puoliau į ašaras. Viskas paruošta, o čia – še tau, kad nori! Per dieną reikėjo surasti kitus krikšto tėvus. Prisiprašiau vienos draugės būti krikšto mama. O kas krikšto tėvas?
Ne iš puikybės, kad dukrelės krikšto tėvas būtų įtakingas žmogus, bet jausdama didelį dėkingumą Andriui Ūsui už jo pagalbą paskambinau jam ir paprašiau būti krikšto tėvu. Nereikėjo man to daryti. Andrius jau gyveno su būsima žmona Guoda, nebereikėjo vėl lįsti į jo gyvenimą. Galėjau į krikštynas pakviesti ir juos abu. Bet neužteko proto.
Andrius dvejojo, bet paskui apsisprendė – gerai, jei tau tokia bėda.
Tuomet niekas negalėjo pagalvoti, kad jo sutikimas būti krikšto tėvu išvirs į kaltinimus mano dukrytės tvirkinimu, vėliau net ir prievartavimu, – o galiausiai atneš mirtį ir jam pačiam.
* * *
„Ankstų rytą man paskambino L. Stankūnaitė ir verkdama pasakė – krikštiju savo dukrelę, kunigas laukia Vytauto bažnyčioje, bet nebeturiu krikšto tėvų – iš kelionės negrįžo sesuo Violeta su vyru. Jūs tiek padarėte dėl mano vaiko. Gal pabūtumėte ir krikšto tėvu?
Sužadėtinė Guoda nebuvo patenkinta, bus sugadintas sekmadienis, kurį jau buvome suplanavę. Pažadėjau jai, kad pasistengsiu greitai susisukti ir po pietų grįšiu namo. Sutikau vėl padėti Laimai ir padariau lemtingą klaidą.
Vieną rytą dėl D.Kedžio rūstybės atsibudau ne krikšto tėvu, o pedofilu“, – 2009 metų mano žurnalistinio diktofono įraše skamba Andriaus Ūso kalba.
Tatjana Stankūnienė: „Mes su Stasiu į bažnyčią važiavome iš savo buto. Laimutė tuo metu gyveno atskirai, nuomojosi butą. Aš buvau nupirkusi anūkei gražią suknelę, segtukus į plaukus. Laimutę su dukryte ir Laimutės drauge į bažnyčią atvežė Andrius.
10 valandą ryto visi susitikome prie Vytauto bažnyčios. Po krikšto visi nusifotografavome. Paskui nuvažiavome į piceriją centre, Tado Ivanausko muziejuje. Svečių buvo nedaug – mes su Stasiu, Andrius, krikšto mama, Laimutės draugė Ernesta, Violetos dukrelė, Laimutė su dukrele.
Prisimenu, kai sėdėjome picerijoje, Andrius padejavo, kad jam skauda koją. Jis atsiprašė, kad negali ilgiau likti, ir išvažiavo. Pasiūlė pakeliui namo pavežti Ernestą. Mes taip pat netrukus išėjom.
Apie 13 valandą aš su vyru, Laimutė su dukrele, Violetos dukrelė grįžome pas mus namo, linksmai suvalgėme tortą.“
Ernesta: „Andrius iš pradžių pasiėmė Laimutę su dukrele, paskui atvažiavo manęs, ir visi nuvažiavome į bažnyčią. Po šventės picerijoje suvalgėme ledų, išgėrėme sulčių, kokteilių. Andrius parvežė mane namo apie 13 valandą, o pats išskubėjo namo. Sakė turįs planų kažkur važiuoti su sužadėtine. Atrodo, kad buvo lyg jo sužadėtinės Guodos mamos gimtadienis.“
Stasys Stankūnas: „D.Kedys tvirtina, kad mergaitė buvo prievartaujama net krikštynų dieną. Tada ji turėjo būti prievartauta šioje svetainėje, prie mūsų, senelių, akių. Ir aš tame turėjau dalyvauti. Nes visą dieną iki vakaro vaikas buvo šiame kambaryje, mūsų svetainėje. O mes sėdėjom su žmona ir rankom plojom?“
