Kai pradedi stebėtis, nebegali ir sustoti. „Valstiečiai“, kurie anot
R.Karbauskio iš prigimties yra ir žalieji, jau džiaugiasi laimėtais
rinkimais, dalijasi postus, kiekvieną naują prie partijos prisijungusį
šiek tiek garsesnį pilietį skelbia kaip nacionalinį įvykį.
Bet ką konkrečiai jie ruošiasi naujoje Vyriausybėje daryti, visiškai
neaišku. Programa dar tik rengiama, o valdžios kėdės jau virtualiai
užsėstos. „Valstiečių“ požiūris į rinkėjus labai aiškus: kam jums tos
programos, žiūrėkite į reitingus. Va, ir nežiūrėsiu. Nėra programos ir
– viso gero. Ir kitiems taip siūlau elgtis – nebalsuoti už miglų į
akis pūtėjus.
Sparčiai artėjantys rinkimai yra proga vieną kartą visiems laikams
atsikratyti politinių spektaklių mėgėjų ir lozunginių partijų. Kol kas
rinkimų meniu yra tik du dėmesio verti patiekalai. Vienas jų –
TS-LKD naujas planas Lietuvai, apie kurį jau teko kalbėti. Kitas –
Žaliųjų partijos programa. Abi programos skirtingos ir, svarbiausia,
yra idėjų, su kuriomis galima ginčytis.
Manau, savo politinę viziją dar pateiks socialdemokratai, kurie, deja,
šiuo metu tebečiuožinėja ant Darbo kodekso ledo. Iš visų kitų
pretendentų mus valdyti dar ketverius metus nieko naujo ir dėmesio verto
nebesitikiu.
Konservatoriai teisingai vertina dabartinę ekonominę Lietuvos padėtį,
kuri yra priėjusi naujo proveržio slenkstį, pagaliau pradėti gaminti
eksportui tinkamą produkciją. Jei neperlipsime to slenksčio, taip ir
liksime kapanotis smulkmenose, kol pavirsime išmaldos nuolat kaulijančia
Europos valstybėle.
Taigi reikia pirmiausia iš esmės reformuoti savo mąstymą, atsisakyti
išlaikytinių psichologijos, realiems valstybės poreikiams pritaikyti
švietimo sistemą, o paskui verslininkus nebėgioti su kvailų mokesčių ir
begalinių tikrinimų pagaliu. Išlaikytinių valstybėje orios senatvės
nebus, o kultūra liks prisiminimų muziejumi.
Žaliųjų partijos programa savo užmoju kuklesnė už konservatorių, bet ir
pati partija dar nedidelė. Smagu, kai politikai realiai vertina savo
galimybes. Žinoma, kaip ir visose programose, neapsieinama be
tuščiažodžiavimo tiek apie orų gyvenimą, tiek apie prarastą pasitikėjimą
politika. Taip ir knieti paklausti: o kada tas pasitikėjimas buvo
didelis? Sveikas piliečių požiūris į savo valstybės politiką visada yra
kritiškas ir atsargus.
Bet kurios programos vertinimas turi prasidėti nuo užsienio politikos,
kaip politikai suvokia dabartinę Lietuvos situaciją pasaulyje.
Programos dalis, skirta užsienio politikai, yra platesnė nei prezidentės
metiniame pranešime. Žaliųjų partija yra už įsitvirtinimą Europos
Sąjungoje. Po „Brexit“ tai nėra banalus teiginys.
Atvirai sakant, tik dar trijų partijų – konservatorių, socialdemokratų
ir Liberalų sąjūdžio – pozicijos ES atžvilgiu (stiprėjanti integracija)
yra aiškios. Visų kitų miglotos. ES miglos žemyne tik tirštės, todėl
užsienio politikos formavimo negalima palikti saujelei politikų.
Reikia ne tik visuomenės diskusijų, bet ir didesnės nei iki šiol
kooperacijos tarp valstybės institucijų. Pasakyčiau dar daugiau –
„vieno kraujo“ valstybių kooperacijos. Ar kas nors beprisimena,
kas tokia yra Baltijos Asamblėja? Parlamentiniai ryšiai su Lenkija kaip
buvo pastaraisiais metais juoda skylė, taip ir liko.
Žaliųjų partija yra už profesionalią kariuomenę ir gerai parengtą
rezervą. Teisinga pozicija.
Ši partija išmintingai žino, kad ji viena niekada nevaldys Lietuvos,
todėl programoje užima nišą, kuri svarbi bet kokiai koalicijai.
Pasiūlymai formuluojami paliekant atviras duris įvairiems jų realizavimo
būdams. Jeigu nepatekai į Vyriausybę, gali dirbti su projektais Seime,
o jeigu ir čia sumenkusios galimybės, atvira erdvė visuomeninėms
organizacijoms.
Žalieji visada buvo aktyvūs Lietuvoje. Nuo jų prasidėjo Sąjūdis.
Tačiau kaip partija kažkodėl pradeda ryškėti tik dabar. Kodėl? Todėl,
kad metų metais po nepriklausomybės atkūrimo galvodami apie
saviraišką, išėjimą į pasaulį atiduodant net savo protus,
pamiršome, jog privalome dar ir išsaugoti.
Industrializuotame Europos žemėlapyje Lietuva yra unikalus natūralių
spalvų dar nepraradęs kraštas, bet jau artėja riba, už kurios
niveliacijos bangų užlieti suvienodėsime ir supilkėsime. Pirmiausia –
dar yra galimybė išsaugoti natūralų santykį su gamta, kurio nebeturi
daugelis ir ES valstybių. Tačiau praradę gamtą, jausmus jai galėsime
atkurti tik specialiuose muziejuose.
Kaip atitolinti tokių muziejų poreikį, ir yra Žaliųjų partijos programa.
Nuo atsinaujinančių energijos išteklių dalies bendrame energijos
vartojime didinimo iki ekologinio švietimo nuo kūdikystės. Tai ir
filosofija, ir konkreti politika, nesvarbu, ar tai būtų griežta pozicija
priešinantis genetiškai modifikuotų organizmų naudojimui Lietuvos žemės
ūkyje, ar kova su norinčiais statyti naują atominę elektrinę. Jokia
kita Lietuvos politinė partija tokio nuoseklaus ir aiškaus požiūrio
neturi.
Tiesa, programoje apstu ir su pagrindiniu uždaviniu nesusijusių
pasiūlymų. Ir net labai abejotinų. Pavyzdžiui, neaišku, kokiu pamatu
siūloma uždrausti priklausyti partijoms valstybinių įstaigų vadovams.
Arba įvesti tik proporcinę rinkimų sistemą. Gal ir galima tai padaryti,
bet ar verta.
Jei nėra idėjų, jokia rinkimų sistema nepadės. Žaliųjų partija idėjų
turi ir, nors dar vienas politinis naujadaras pretenduoja į žaliuosius,
reikia manyti, pelai nuo grūdų anksčiau ar vėliau vis tiek atsisijos.
