Taigi neva nepriklausomybė buvo iškovota žmonių iš neturėjimo ką veikti, atsiradus daug laisvo laiko nebestovint eilėse arba, kitaip tariant, viskas prasidėjo tada, kai V.Landsbergis kartą ėmė ir išsiblaivė.
Įdomi hipotezė, ar ne? Jeigu būtų galima patikėti šitokiais išvedžiojimais, M.Gorbačiovas privalėtų nusigriaužti nagus. Tačiau ir mums baisiai žingeidu, iš kur taip gausiai užderėjo, išdygo ar palijo išminčiais, kurie randa labai elementarius visa ko paaiškinimus, sudėtingą tikrovę suvesdami į stulbinančius savo paprastumu principus, tarkime, hamletišką klausimą būti ar nebūti pakeisdami klausimu gerti ar negerti.
Tai paprastasis redukcionizmas ar komplikuotasis kretinizmas? Vis tik aiškėja vienas net paprastas dalykas, kad bandant ant blaivybės arkliuko išjoti į didžiosios politiko sceną, dora blaivaus gyvenimo idėja įgyja tokios atgrasios isteriškos kampanijos pavidalą, kad nėra kur dėtis ir siekiantis nuo marazmo kuo giliau pasislėpti pilietis dabar jau suka smuklės linkme, iš kur nesigirdi naujųjų tautos gelbėtojų šūkaliojimų.
Nežinau, kaip jūs, bet aš nenoriu būti išgelbėtas, per prievartą padarytas laimingu pagal kokio nors kvailio, įsliuogusio į valdžios viršūnes, išmanymą ir kaip vidutiniškai išgeriantis žmogus (neslėpsiu to) išgydytas nuo savo ydų. Kaip jau sakiau, gali užstoti laikai, kai tokios ydos tampa vienintele įmanoma slėptuve nuo pasaulio idiotizmo.
Geriausiai būna, kai valdžia gyvuoja sau, o tu – sau, blogiausiai, kai valdžia pradeda reguliuoti privatų žmogaus gyvenimą, braunasi į jo sapnus, pradeda gelbėti anąjį nuo jo paties, daugindama įvairiausius draudimus, įvesdama papildomus ribojimus, kurdama naujas kontrolės ir priežiūros instancijas. G.Orwellas savo antiutopiją pavadino Gyvulių ūkiu, gerai perpratęs tą visuomeninio gyvenimo dėsnį, kad totalinė žmogaus kontrolė paprastai sukuria tvarto atmosferą. Įdomu ir tai, iš kur atsiranda tokie visokiausių draudimų entuziastai, dažnai besislapstantys po gražiausiais lozungais?
Žinia, psichoanalizei kai kada taip pat galima papriekaištauti dėl reducionistinių užmačių, kai pasaulio įvairovė yra suvedama į elementariausius pradus.
Be visa ko kito, ši teorija labai paprastai paaiškina čia aptartą polinkį į draudimus, skelbdama, kad viską uždrausti kitiems yra linkę dėl savo penio trumpumo kompleksuojantys vyrai. Esą drausdami jie mums tarsi sako, kad nežiūrint atstumo, jie mus vis tiek padaro...
