2026-ieji, Prancūzija. Pasaulio ar Europos čempionatai čia vykti negali, kaip ir šios šalies nacionalinės futbolo, regbio ar kitų sporto šakų pirmenybės.
Mat naujas Darbo įstatymas sukėlė visuotinius streikus, kurie virto tikra katastrofa – gamyklose nuo aukštosios įtampos dega staklės, nuo tiltų verčiasi bepiločiai automobiliai ir autobusai, iš vietos nejuda nė vienas traukinys, o netoli Nanto netgi nukrito kompiuterių valdomas lėktuvas.
Vienintelis skirtumas nuo 2016-ųjų yra tas, kad naujieji įstatymai tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje (Airijoje, Australijoje, Kanadoje ir kitur) taikomi ne žmonėms, o robotams.
Todėl ir streikuoja ne moterų pagimdyti piliečiai, o jų sukurtos mašinos su dirbtiniu intelektu.
Dar viena išgalvota antiutopija?
Nebent toliau savo nosies ar ateinančių metų nematantiems gyventojams ir jų išrinktiems tokiems pat pusakliams politikams.
Mūsų valstybė dar tik mėgina atsikratyti senų darbo santykių, kurie labiau pritaikyti sovietmečiu klestėjusioms didžiulėms gamykloms, o ne ketvirtosios pramonės revoliucijos laikams.
Estai, britai ir krūva kitų tautų tai padarė jau seniai ir pastaraisiais metais skina mažo nedarbo lygio vaisius.
Lietuvoje kelios dešimtys jaunuolių ir geriausiu atveju kas šešto darbuotojo interesus ginančios profesinės sąjungos siekia, kad viskas liktų po senovei.
O nuo Prancūzijos skiriamės tiktai tuo, kad ten vyriausybė, parlamentas ir net prezidentas neketina nusileisti streikuotojams, kaip padarė mūsų šalies vadovė.
Prieš trejus metus padangų gamybos kompanijos „Titan“ vadovas amerikietis M.Tayloras atvirai išrėžė, ką mano apie Prancūzijoje esančią gamyklą: „Jie gauna dideles algas, po valandą pertraukoms ir pietums, tris valandas plepa ir tiktai tris dirba.“
Ir užsiminė, kad vertėtų fabriką iškelti.
Kita išeitis – įdarbinti robotus. Ir tai jau daroma ne tiktai prie konvejerių ar milžiniškuose sandėliuose: muziejuose įtaisomi audiogidai, dirbtiniai mechanizmai imasi operuoti žmones, bandomi bepiločiai automobiliai netrukus jau išriedės į gatves.
Darbo neteks vis daugiau žmonių, tačiau jų niekas nesiryš išvaryti į gatves ir numarinti badu. Todėl, pavyzdžiui, Vokietijoje autoritetingi verslo įmonių vadovai jau siūlo apmokestinti robotus ir jų darbą.
Nors tokio įstatymo dar nėra, apie jį jau svarstoma.
O pas mus tuo pat metu verda ginčai, ar verta pajudinti beveik sovietinį Darbo kodeksą.
Po kopūstlapiu nepasislėpsi. Vis daugiau mašinų pakeis žmones, o pagal dabartines tendencijas kitą dešimtmetį mūsų šalyje smarkiai sumažės darbingų žmonių, todėl pensijos sieks vos ketvirtadalį jų darbo užmokesčio.
Kad neištiktų socialinė katastrofa, valstybei reikės daugiau pajamų.
Todėl nieko nebus stebėtina, jei po dešimtmečio ar dviejų bus priimtas įstatymas, kuriame vietoj santrumpos GPM bus raidės RPM (robotų pajamų mokestis), o PSD įmokas papildys PRD (privalomo remonto draudimo) mokestis.
Mokės, žinoma, šių mechanizmų šeimininkai, o už tuos pinigus žmonės galės normaliai pragyventi.
Tačiau galbūt savininkų pabaksnoti robotai išeis į gatves, pasistatys palapines ar protestuos kitokiais būdais.
Pavyzdžiui, atsisakydami dirbti ir paralyžiuodami viską.
Labai įdomu, ar kas nors atsižvelgs į jų balsą ir vetuos priimtus įstatymus. Dar smalsiau, kas ateityje bus tas „kas nors“ – robotas ar žmogus?
Lieka tikėtis, kad bent pasaulio ar Europos futbolo čempionatuose ir toliau žais gyvi padarai, o ne kiborgai.
