Kas šiandien dar ryžtųsi patikėti, kad masonų ložės nariai yra kooptuojami iš statybininkų gretų, kita vertus, R.Karbauskis valstiečiu, regis, gali būti vadinamas lygiai tiek pat pagrįstai, kiek, tarkime, šių eilučių autorius pirmuoju Lietuvos kosmonautu, aplankiusiu Marsą.
Tačiau tas pats R.Karbauskis ir jo artimiausieji parankiniai gali tapti bet kuo, jeigu tik to reikalauja politinė konjunktūra.
Štai patikėtinis P.Urbšys svarstant Dirbtinio apvaisinimo įstatymą Seime toli pralenkė krikščionis demokratus savo karingumu ginant Bažnyčios pozicijas, o pats R.Karbauskis sukritikavo socialdemokratinės vyriausybės paruoštą ir Seime priimtą naująjį Darbo kodeksą dėl nepakankamo jo subalansuotumo ginant dirbančiųjų interesus prieš darbdavius, taigi kaip socialdemokratiniu požiūriu nebrandų užmanymą pertvarkyti darbo rinką, prašydamas prezidentės D.Grybauskaitės vetuoti šį įstatymo projektą.
Taigi su tokiais paūmėjimais tęsiasi visiškai beprincipė reitingų medžioklė, jau pradedanti priminti Raudonųjų žibintų kvartalo vitrinose demonstruojamus gundymo seansus visose akrobatinėse pozose.
Žinoma, gyvojoje gamtoje chameleonas paprastai įgyja žalią spalvą, kita vertus bijau, kad bus po laiko, šaukštai po pietų, kai po rinkimų išlįs tikrieji naujųjų gelbėtųjų interesai. Tada ir sužinosime, kokios spalvos kelnaites iš tiesų dėvi žaliosios valstietės. Kažkas čia vis dėlto ne taip, kad svarbiausiu partijos atpažinimo ženklu, jos identifikacijos kodu tampa tos partijos vadovo viešas pasigyrimas, kad per visą savo gyvenimą anas neparagavo karčiųjų lašų nė karto, net vardan noro sužinoti, kokios bjaurybės pagaliau išsižadėjo.
Kaip atrodo, toks taurus užsispyrimas yra labiau intriguojantis psichoanalitinio tyrimo dalykas nei galimas politinės veiklos ideologinio įprasminimo atskaitos taškas.
Kažin ar tai reikėtų viešai deklaruoti politinės partijos lyderiui, keliančiam naujus vidaus politikos tikslus, nes kraštutinė tokio žmogaus abstinencija čia yra lygiai toks pat atsitiktinis, neliečiantis esmė bruožas kaip bendraujant su kitomis šalimis užsienio politikos vairininko žandenų ilgis. Be visa ko kito, pasakysiu dar tokią paslaptį, kad M.Valančius labai gerai žinojo prieš ką tada pakilo į kovą, nes jo tėvas buvo dvaro bravoro, t. y. spirito varyklos viršininkas.
Vieni svaiginasi užsirūkydami pypkę, kiti – promilių pavidale, dar kiti, pasirodo, uostydami, tačiau pats radikaliausias svaiginimosi būdas yra kraštutinis blaivumas, svaigstant nuo savo pranašumo prieš kitus jausmų antplūdžio. Ar sakote, kad partijos pavadinime titulinis žodis „valstiečiai“ yra ne tiek pigi nuoroda į profesijų klasifikatoriuje pažymėtą konkrečią profesija, kiek labiau turininga socialinio sluoksnio, vadinamojo strato, ar net – neduokdie – klasės marksistine to žodžio reikšme emblematizacija?
Tačiau tokiu atveju į akis krenta dar labiau dviprasmiška analogija. Kartais Lietuvoje abejojama dėl tikslingumo, iškreivinant politinę erdvę, kurti partijas tautiniu pagrindu, tačiau, prisiminkime, kad politinės partijos atsiradimo socialinės klasės pagrindu precedentą sukūrė rusų bolševikai, iškėlę proletariato išlaisvinimo nuo kapitalistinio išnaudojimo užduotį. Kokio išlaisvinimo pagal socialinės klasės analogiją galėtų ar net privalėtų siekti „valstiečiai“? Gal valstiečių išlaisvinimo nuo žemės? Galimas didelių latifundininkų, vadinamųjų žemės lordų (landlord) atsiradimas ant Lietuvos žemelės savaime nebūtų joks blogis, greičiu tai būtų didelis gėris, vienas iš patikrintų būdų kaip galima spręsti kaimo socialines problemas.
Žemės lordo figūra Didžiojoje Britanijoje yra ne tik aristokratinis šalies pamušalas, bet taip pat kaimo, apskritai provincijos ekonominės dinamikos ir socialinės pusiausvyros pagrindas, maitinančioji konservatyviosios minties kaip žemės ideologijos terpė. Tačiau mūsų padangėje šalia R.Karbauskio tokių pačių užmojų žmonėms vietos nelieka, o viena žmogus, atstovaujantis tik pats sau, neturi jokių galimybių tapti ideologine figūra, juolab luomo ar klasės vėliavnešiu. Ką šiandien dar būtų galima vadinti valstiečiu ne kokia nors metaforiška reikšme, bet dalykiniu požiūriu? Gal vadinamuosius trihektarininkus?
Valstietija yra dabartinės Lietuvos motininis luomas, savotiškas luomas-donoras, lemiamais išbandymų metais ne kartą perėmęs kitų luomų naštą.
Gal vardan iliustracijos dabar užteks prisiminti vien tai, kad sovietų invazijos metu Lietuvos reguliariajai kariuomenei, taip pat aukštajam karininkų sluoksniui sudėjus ginklus be mažiausio pasipriešinimo, karą prieš okupantą pradėjo ir tęsė valstiečiai miškuose.
Valstiečiams turime būti dėkingi už kalbos, papročių, apskritai lietuviškumo išsaugojimą. Kita vertus, šiandieninės socialinės struktūros požiūriu nuoroda „ valstiečiai“ jau yra romantinis anachronizmas, žadinantis istorinius prisiminimus, bet netinkantis pavadinimas partijai, žiūrinčiai į priekį.
Žemės partijos pavadinimas čia skambėtų ne tik didingiau, bet ir dalykiniu požiūriu būtų tikslesnis, labiau atsakingai identifikacijai įpareigojantis įvardijimas.
