Rimtesnės priemonės bus įgyvendinamos ilgai, tai visiškai neatitinka dabartinių įvykių dinamikos. Juk nuo 2014 m. Vakarų ir Rusijos santykiuose įvyko tiek daug permainų, o bent kiek ramesnėmis aplinkybėmis tai formuojasi ne mažiau nei penkiolika metų. O ką jau kalbėti apie pasaulį?
Per metus tariamoji „Islamo valstybė“ iškilo kaip skrajojantis olandas ir milžiniškoje teritorijoje užvirė tikrą pragaro katilą. Anksčiau lyg jonvabaliai pasirodantys konfliktai staiga ėmė mirgėti vienas po kito, dar nežinia, kaip pakryps Kinijos ir JAV santykiai. Tokio tempo agresyvumo link jau seniai nėra buvę.
Kita priežastis, nesuteikianti progos džiaugtis, – artėjanti JAV ir Rusijos kaktomuša. Nuojauta sako, kad šio nelemto proceso jau nebeįmanoma sustabdyti. Kas pradėjo pirmas – istorinio teismo klausimas. Realiai situacijai tai jau nebeturi įtakos.
Rusija jau nuo 2000 m. ėmėsi karinio strateginio valstybės audito – palyginti nedidelėje Juodosios jūros pakrantės juostoje nuomos pagrindu įsitaisė Kryme, dabar jį pasiėmė, pailgino strateginį ruožą ir sudarė sąlygas tvirčiau jaustis Abchazijoje. Kad nereikėtų rioglintis per penkių kilometrų aukščio Kaukazo sieną, įsitvirtino Pietų Osetijoje.
Dabar Rusijos strategų žvilgsniai krypsta į Baltijos jūrą. Tyčia ar ne (trūksta patikimų duomenų), Rusijos karo ekspertai tvirtina, kad čia jų pozicijos silpnesnės nei Juodojoje jūroje.
Netiesiogiai tokią situaciją turėtų patvirtinti ką tik vykęs Rusijos karinio laivyno Kaliningrade vadovų nušlavimas neva už popierinį karinės parengties demonstravimą.
Viena šiuolaikinių naujovių yra viešas strateginių problemų ir juo labiau – numatomų žingsnių svarstymas. Tai gali būti ir dezinformacija, ir politinis žaidimas.
Maskvos strateguotojai viešai skelbia, kad Baltijos regione dabar jiems svarbiausia – Skandinavijos pozicija ir Suomijos neutralumas. Kitaip tariant, Rusija diplomatinėmis ir žvalgybinėmis priemonėmis „dirbs“ su Suomijos politikais. Anksčiau tokių dalykų viešai neaptarinėdavo. Kaip bus iš tikrųjų, netrukus pamatysime.
Galima teigti, kad NATO pagaliau susizgribo, atsibudo ar panašiai. Mano manymu, Vakarai pagaliau pradėjo suvokti, kad Rusija nebėra B.Jelcino laikų ir, nepaisant įspūdingo didžiųjų NATO valstybių karinio pranašumo, ji pajėgi vaidinti kur kas didesnį vaidmenį naujoje pasaulio tvarkoje, nei atrodė dar prieš dešimt metų.
Sparčiai blogėjantys santykiai tarp Maskvos ir Vašingtono, dar neskubėčiau apibendrinti – tarp Rusijos ir Vakarų – pakeitė po Šaltojo karo beatsigaunantį mąstymą ir to mąstymo išraišką.
Beveik pradingo praktika sudėtingus klausimus spręsti politinėmis priemonėmis, derybomis, įdarbinant vis labiau „gerą laiką turinčią“ diplomatų armiją.
Diplomatus pakeitė karo ekspertai. Dominuojančios sąvokos tapo grėsmė, atgrasymas, signalas. Konfrontuojančios šalys jau nebesusitinka derybų, bet siunčia viena kitai signalus. Informacinės signalinės raketos taip ir švysčioja virš mūsų galvų.
Madinga nebekalbėti agresoriaus kalba. Rusijos propagandininkai agresore laikantys JAV siūlo anglų kalbą išguiti iš mokyklų.
Legendinė N.Savčenko Varšuvoje su Rusijos žurnalistais kalba tik ukrainietiškai, kitaip sakant, nesišneka, nors Lietuvoje su LRT generaliniu direktoriumi – puikiausiai rusiškai. Lietuvos prezidentė jau į anglų kalba rusų žurnalistės klausimą atsakė pirštu lyg supuvusį bananą pavarčiusi mikrofoną trumpu informatyviu: „Rusija? Ne.“
Tokia realybė, tokie nauji papročiai. Garantuoju, jog būtent kalbos manierą, politiko elgesį ar net mimiką, o ne tai, kur stovės raketos, tiek Vakarų, tiek Rytų visuomenė labiausiai ir įsimena. Ir mintyse tylomis apibendrina: bus karas.
Pasaulio valstybės, nepriklausančios nei NATO, nei asocijuotiems draugams, iš įvairių susitikimų siunčiamus signalus supranta teisingai: reikia ruoštis dideliems įvykiams, galbūt net tragiškiems. Kada tai įvyks?
Yra du keliai. Vienas jų – spėlioti ir burti. Šiuo metu tai labai madinga. Prieš dideles visuomenines permainas suaktyvėja magai.
Revoliucijos Rusijoje išvakarėse okultiniai mokslai buvo pasiekę epidemijos lygį. Vienoje radijo laidoje išgirdau klausimą: kodėl žmonės mėgsta apokaliptinius filmus? Rimto psichologinio tyrimo vertas klausimas. Aišku tik viena – visuomenė kažką nujaučia, bet jeigu tų nuojautų nepaaiškina mokslininkai, į jų vietą stoja magai.
Yra ir kitas kelias. Politikams nesistengti stotis į karingą pozą, nesifotografuoti su mylimu kulkosvaidžiu, nekalbėti pro sukąstus dantis, bet užsiimti savo tiesioginiu darbu, politinėmis priemonėmis mažinti įtampą ir iš blogiausių variantų pasistengti surasti bent kiek geresnį.
Taip, Rusija sukėlė visus ant kojų. Krymas okupuotas, be Rusijos paramos kraujo Luhanske ir Donecke gal visai nebūtų. Bet Rusijos prilyginimas Ebolos virusui ar teroristinei valstybei nė per milimetrą nepriartina prie problemos sprendimo. Be to, Rusijos ir JAV konfrontacija, ir dar didėjanti, yra ne dėl Ukrainos.
Kita vertus, konfrontacijos priežastys taip pat ne iš kosmoso kilusios. Jos žemiškos, iš pokario istorijos, nugalėtojo psichologijos ir staigaus imperijos žlugimo ir siekio desperatiškomis „arba – arba“ pastangomis savo įtaką atkurti. Iš JAV pusės priešiško Rusijos vertinimo priežastys nebūtinai tik tos, kurios viešai skelbiamos.
Nuojauta sako, kad galbūt ir nebeįmanoma ko nors pakeisti, bet nieko nedaryti, pasyviai laukti, kuo pasibaigs, yra dar blogiau.
