Būtent taip Varšuvos susitikimo rezultatus ir pagrindinį NATO lyderių komunikatą vertino net pagrindinė Lietuvos užsienio politikos vairininkė Prezidentūra. Ir klydo.
Taip, komunikate apie Rusiją kalbama, ko gero, ne mažiau nei apie terorizmą. Tačiau labai skirtingai.
Terorizmas vadinamas tiesiogine ir globalia grėsme visoms Europos visuomenėms, vienareikšmiu priešu, su kuriuo reikia žūtbūtinai kovoti, o Rusija – regionine problema, nors ir keliančia iššūkius žemyno saugumui bei geopolitinei tvarkai.
Tiesa, atsakydama į Maskvos branduolinį šantažą NATO priminė, jog ir ji turi atominių bombų, kurias gali panaudoti, taip pat perspėjo, kad nebus jokio įprasto „verslo“, kol Rusija nepakeis savo elgesio, pirmiausia Ukrainoje.
Bet kartu galima buvo įžvelgti norą ne tik palikti Rusijai praviras duris grįžti prie to „verslo“ stalo, bet ir siekį surasti kokią nors specialią bendradarbiavimo ar ribotos partnerystės formą.
Vakarų bandymus nekurstyti ugnies parodė ir šią savaitę įvykęs vėl veiklą atnaujinusios NATO-Rusijos tarybos susitikimas, ir JAV valstybės sekretoriaus J.Kerry vizitas į Maskvą.
Prieš šį vizitą pasklido kalbos, kad J.Kerry veža V.Putinui pasiūlymą suvienyti pajėgas kovai su teroristinėmis organizacijomis Sirijoje, taip pat ir su tomis, kurios kovoja vien prieš Rusijos remiamą B.al-Assado režimą.
Tai būtų buvęs tikras Kremliaus triumfas ir tarptautinės jo izoliacijos pabaiga – net nepaisant to, jei ekonominės sankcijos išliktų. Tokios žinios paskatino sklisti prielaidas, kad esą NATO sprendimai dislokuoti simbolines pajėgas Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, kurie skirti šioms šalims nuraminti, buvo ne tiktai aptarti su Rusija, bet ir tapo savotiškais mainais.
Esą jei Maskva nustoja agresyviai elgtis rytiniame NATO pakraštyje, Aljansas toliau nesuteikia aiškesnių narystės perspektyvų Ukrainai ir Gruzijai, be to, Rusija gauna Vakarų partnerės statusą kovoje su terorizmu.
Tiesa, po J.Kerry ir V.Putino susitikimo jokių naujų oficialių žinių apie sandėrį dėl Sirijos nebuvo, priešingai – pats Kremlius jas paneigė.
Bet kad tokios sutartys – Maskvos svajonė, paliudijo ir jos reakcija po išpuolio Prancūzijoje. Kremliaus atstovai iš karto pareiškė, jog šios žudynės darkart patvirtino, kad Vakarai kovoje su terorizmu negali išsiversti be Rusijos.
Kad ir kaip toliau klostytųsi Vakarų ir Maskvos santykiai, Lietuvai svarbiausios išvados – aiškios.
Pirma, kol kas nelemta išsipildyti mūsų užsienio politikos strategų viltims, kad Vakarai stotų į visapusišką priešpriešą su Rusijos režimu ar siektų visiškos jo izoliacijos ir suirimo.
Antra, terorizmas kaip didžiausia grėsmė toliau liks Vakarų dėmesio centre, užgoždamas padėtį rytiniame pasienyje.
