D.Šukytė viešoje erdvėje skelbė, kad apie tai sužinojo sekmadienį, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai įvykis, kuris įvyko prieš tris metus.
„Sužinojau liūdną žinią. Dvi mano pusbrolio dukrytės atsisako Lietuvos pilietybės, nes nuėjusios į Švedijoje esančią Lietuvos ambasadą pratęsti pasų galiojimo išgirdo, kad jos Lietuvai nereikalingos.
Galit patikėt? Taip ir buvo pasakyta. Kai paklausė, kodėl, išgirdo, kad nemoka Lietuvai mokesčių. Mergina pasakė, kad iš Lietuvos išvažiavo trylikos metų, tad jokių mokesčių dar nemokėjo. Lietuvos ambasadoje pasiūlė kreiptis į Švedijos tarnybas dėl Švedijos pilietybės. Taip ir padarė.
Dabar laukia, kol bus priimtas sprendimas ir gaus Švedijos pilietės pasą. Kadangi sesę lydėjo jaunesnioji sesuo, tai ir ji jau priėmė sprendimą, kai atėjus metui tvarkytis dokumentus, į Lietuvos ambasadą nebesikreips“, – savo paskyroje paskelbė moteris.
D.Šukytė mano, kad lietuvių emigracijos skaičių lemia ne tik ekonominiai motyvai, bet „bendravimo kultūros, rūpesčio šalia esančiais stoka. Per daug pas mus tarnautojų, kurie į žmogų žiūri kaip į statistinį ir bejausmį vienetą“.
Vilnietės išreikštą poziciją palaikė daugybė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenančių piliečių ir komentaruose jie pasakojo, kaip teko susidurti su panašiomis situacijomis.
Sulaukė konsulo atsako
Lietuvos Respublikos ambasadoje Stokholme dirbantis konsulas Mindaugas Grigas:
Kadangi ponios Daivos poste minima mūsų ambasada, tai suprantu, kad reikalingas komentaras ir iš mano pusės. Perskaičius minimą postą, aš visus dirbančius ambasadose, matyt, irgi išvadinčiau panašiais epitetais.
Šis postas yra puikus pavyzdys, kaip pilietis per penkias minutes gali sukelti tautos nepasitenkinimą, pasipiktinimą ir pasibaisėjimą konsulų darbu. Ir atrodytų visai pagrįstai. Todėl dabar pasidalinsiu savo samprotavimais, o išvadas darykitės patys.
Visų pirma pabandžiau atsiminti šį seserų atvejį, tačiau tikrai neatsimenu nieko panašaus per savo trijų metų konsulavimą ambasadoje. Ponia Daiva perpasakoja savo pusbrolio dukrų istoriją. Iš kelintų lūpų išgirstą, galiu tik spėlioti, tačiau viskas skamba labai blogai.
Pradėsiu nuo posto pradžios: „Dvi mano pusbrolio dukrytės atsisako Lietuvos pilietybės, nes Švedijoje esančioje Lietuvos ambasadoje, nuėjus pratęsti pasų galiojimo išgirdo, kad jos Lietuvai nereikalingos. Galit patikėt? Taip ir buvo pasakyta.“
Šioje vietoje atsiranda pirmas netikslumas – per paskutinius tris metus LR ambasadoje nebuvo nei vieno pilietybės atsisakymo atvejo. Kodėl? Todėl, kad Švedija savo pilietybę siūlo asmenims, pragyvenusiems penkis ir daugiau metų šalyje ir NEREIKALAUJA atsisakyti savo turimos pilietybės. Vadinasi ir atsisakyti LR piliečiui savo pilietybės, prieš įgyjant Švedijos, nereikia. Pilietybės dažniausiai netenkama, kai apie antros pilietybės faktą būna informuojamas Migracijos departamentas. Ir tai dar visas procesas pakankamai ilgai užtrunka. Savo komentare apie Pilietybės įstatymą nediskutuosiu, rašau apie piliečių aptarnavimą ambasadoje.
Bandau įsivaizduoti save sakantį LR piliečiui, kad jis nereikalingas Lietuvai. Na, šioje vietoje aš tikrai nesugebėsiu ką nors pakomentuoti. Nemanau, kad sugebėsiu įrodyti (deja, pokalbiai su klientais ambasadoje neįrašinėjami), kad kažko nesakiau, tačiau protingi žmonės tikrai supranta, kad tai yra, švelniai tariant, netiesa.
Antra posto dalis: „Kai paklausė, kodėl, išgirdo, kad nemoka Lietuvai mokesčių. Mergina, pasakė, kad „iš Lietuvos išvažiavo trylikos metų, tad jokių mokesčių dar nemokėjo. Lietuvos ambasadoje pasiūlė kreiptis į Švedijos tarnybas dėl Švedijos pilietybės“. Ponai ir ponios, konsului, priimančiam dokumentus paso keitimui ar išdavimui (o ne kaip rašoma poste pratęsti pasų galiojimą) mažiausiai rūpi, ar asmuo moka mokesčius, ar nemoka, o jei moka, tai kam moka: Lietuvai, Švedijai ar Zanzibarui. Tai nieko bendro neturi nei su konsulinio pareigūno veikla, nei su pasų keitimu ir išdavimu. Aš ne VMI darbuotojas.
Mane domina vienas klausimas – ar asmuo yra deklaravęs išvykimą iš Lietuvos į Švediją. Kadangi, pagal LR įstatymus, pilietis, išvykęs ilgesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui iš šalies, privalo deklaruoti savo išvykimą. Tai gali padaryti pats per elektroninius valdžios vartus, arba atvykęs į ambasadą. Ką visi piliečiai, besikreipiantys dėl paso keitimo, sėkmingai ir daro. Dokumentus paso keitimui ambasadoje pateikti gali asmenys, deklaravę išvykimą iš Lietuvos. Kitu atveju pilietis traktuojamas kaip Lietuvos gyventojas ir pasą turi keisti Lietuvoje. Jei pilietis dėl kažkokių priežasčių nenori tos gyvenamosios vietos deklaruoti, o pasas jau negalioja – ne bėda, mes išduodame AGP ir asmuo vyksta su juo į Lietuvą, kur pasikeičia pasą. Per tris metus turėjau vieną asmenį, kuris taip ir padarė. Nei vienam asmeniui nesiūliau kreiptis į Švedijos tarnybas dėl pilietybės. Mano pareigose nenumatyta skatinti emigraciją.
Dėl mokesčių. Kadangi prieš kelis mėnesius gavome Sodros prašymą informuoti emigrantus apie galimas PSD skolas, ambasada gautą informaciją patalpino tinklalapyje, skelbimas kabo ir lankytojų priimamajame. Ir, kai aš matau, kad asmuo nėra deklaravęs išvykimo (čia kalba eina apie kitas konsulines paslaugas, ne paso keitimą) visada siūlau susipažinti su SODROS informacija ir grįžus į Lietuvą pasidomėti, ar jie nėra skolingi PSD įmokos. Po viso to, ką aukščiau surašiau, manau, kad įvyko kažkoks žiaurus nesusipratimas, tačiau pasikartosiu, kad neatsimenu nei vieno panašaus atvejo. Todėl pabandysiu su ponia Daiva būtinai susisiekti ir išsiaiškinti, kaip gimė ši labai negerai skambanti istorija.
Pokalbis vyko 2013 metais
Į konsulo komentarą atsižvelgusi vilnietė D.Šukytė patikslino informaciją.
Pasak jos, giminaitė viską suprato teisingai ir jai buvo pasakyti žodžiai: „Kam tau Lietuvos pilietybė, jeigu negyveni ir buvo pasakyta replika apie mokesčius. Pokalbis vyko 2013 metais, 2014 metais buvo gautas Lietuvos pilietės pasas, o toliau liko formalumai, gyventi penkis metus Švedijoje, tai istorija dar nesibaigė.
Gerbiamas Mindaugai, pokalbis vyko ne su Jumis, o prieš tai dirbusia darbuotoja. Tikiu, kad jos piktas tonas turėjo paaiškinimą, bet būtų geriau, kad tokių emocijų proveržių daugiau nebūtų“, – atsakė moteris.
Susirašinėjimo pro akis nepraleido ir Lietuvos ambasadorius Švedijoje Eitvydas Bajarūnas. Vyras aiškino, kad labai lengva per socialinę erdvę paleisti komentarą neturint tam jokio pagrindo, tik nuogirdas.
„Jokių įrodymų, jokių datų ir pavardžių... Kaip lengva padaryti žalą diplomatinei tarnybai ir sukelti pasipiktinimą“, – skelbė ambasadorius.
