Kriaučiūnų mūšis tarp besitraukiančių vokiečių ir Armijos Krajovos neturėjo didesnės strateginės reikšmės, tačiau tai buvo didžiausias betarpiškas šių dviejų jėgų susidūrimas. Jo metu žuvo netoli šimto lenkų karių. Naivus Armijos Krajovos tikslas atkurti Lenkiją prieškario sienomis nepavyko. Vis dėlto karo veiksmuose žuvusių kareivių, kad ir kovojusių už Lenkiją už Lenkijos ribų, prisiminimas yra suprantamas.
Apie tai kalbėjo ir ponia Arent: „Tai, kad turime šiandien laisvą Lenkiją, turime dėkoti tiems, kurie už ją žuvo. Dėl tokios Lenkijos mes ir toliau kovojame, bet neturime žūti su karabinu rankose, o kovoti nors balsuodami prie rinkimų urnų. Visi lenkai turi solidariai veikti ir kovoti čia dėl lenkiškumo, kad lenkų kalba čia būtų girdima visą laiką. Negalime leisti, kad būtų uždaromos lenkų mokyklos, jos yra būsimųjų kartų ateitis“.
Dėl Lenkijos viskas aišku, bet dėl „čia“ (suprask, Lietuvoje) uždaromų mokyklų belieka tik stebėtis tokiu Lenkijos parlamentarės viražu. Mokyklos Lietuvoje uždaromos, kai nelieka mokinių, o jeigu jai norisi prieštarauti tiesiog dėl uždarymo fakto, tai pačioje Lenkijoje nuo 2007 uždaryta 2700 mokyklų. Kodėl ponia Arent neaimanuoja dėl jų?
Lenkijos kombatantų ir represuotų asmenų įstaigos vadovas Jan Kasprzyk žiebė dar aiškiau: „Armijos krajovos“ kareiviai priesaikos įpareigoti vykdė tris užduotis: karinę, ji buvo visiškai suprantama, politinę – įrodymui, kad Vilniaus kraštas yra Lenkija ir kad sovietus čia sveikins lenkų kareivis ir trečią, atsidavimą švenčiausiai vertybei – nepriklausomybei“. Be abejo, Lenkijos nepriklausomybei.
Nuo Lenkijos atstovų neatsiliko ir Lietuvos. Anot mitinge kalbėjusio Maišiagalos kunigo Juzefo Aškelovičo, „esame čia, kad nesibaigiančioje estafetėje jaunimui perduotume Vilniaus Armijos Krajovos kareivių puoselėtas vertybes“. Apie šios armijos užduotis ir vertybes ką tik minėjau.
Tokios štai kalbos girdėjosi Kriaučiūnuose. Galbūt manydama, kad ne visi Lietuvos žmonės galėjo girdėti ponios Arent samprotavimus, ji dar suspėjo nubėgti į „Znad Wilii“ radiją ir ten pratęsti savo pozicijos dėstymą jau radijo ir interneto bangomis.
Čia ji, pirmiausia, pabrėžė, kad visas Lenkijos Seimas, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, remia Lietuvos lenkus, nes „Lietuvoje vyksta nenutrūkstama ir nelengva kova už lenkiškumą“ (na Litwie trwa ciągła walka o polskość, co nie jest łatwe). Taigi Lenkijos Seimo požiūris į Lietuvą aiškus: tik per Lietuvos lenkus.
Su lietuviais esą „sunku išlaikyti draugiškus santykius, kol nėra išspręstos lenkų problemos. Rasti bendrą kalbą su lietuviais nėra lengva, nes istoriškai daug kas mus skyrė, teko daug kovoti dėl mūsų lenkiškumo, su kuriuo lietuviai irgi nesutiko, tačiau man atrodo, kad pokalbiai turi ateitį. Galbūt ateis toks geopolitinis momentas, kai būsime reikalingi vieni kitiems ir tuomet mums pavyks atšildyti tuos santykius. Galbūt pasiseks iškovoti tas [lenkų] teises, kurioms jie patys [lietuviai] įsipareigojo sutartyse“.
Kaip matome, kalbėdama apie mūsų santykius, ponia Arent reiškė tik kaltinimus Lietuvai. Su jokia kita šalimi savo santykių Lenkija taip neformuoja. Net, pvz., Baltarusiją Lenkijos užsienio reikalų ministerija įvardija tik kaip svarbų Rytų kaimynystės partnerį be jokių papildomų pretenzijų dėl tautinių mažumų. Latvijai tautinių mažumų srities priekaištų dėl mokyklų, gatvių pavadinimų, pavardžių Lenkija irgi nereiškia.
O apie Lietuvą, pvz., buvęs užsienio reikalų ministras sakė, kad kojos čia nekelsiąs, kol Lietuva diskriminuos jo tautiečius, panašiai, ko gero, nusiteikusi ir dabartinė Lenkijos valdžia. Nejaugi, Lenkijos požiūriu, diskriminacija reikėtų laikyti beveik 100 lenkiškų mokyklų Lietuvoje, kai dvigubai didesnė Baltarusijos lenkų bendruomenė jų turi tik dvi.
Ponios Arent pretenzijos dėl Lietuvos-Lenkijos sutarties nevykdymo yra visiškai nepagrįstos, o jei tiksliau – melas. Dėl Lietuvos istorijos ir geografijos mokymo valstybine kalba Lietuvos-Lenkijos sutartyje nieko nepasakyta, dėl dvikalbių gatvių lentelių taip pat, beje, dėl jų seniai viskas išspręsta, o dėl pavardžių rašybos, tai pačios Lenkijos pasirašytoje sutartyje numatyta, kad tautinių mažumų pavardės rašomos pagal skambesį. Beje, Lenkija net ir to nevykdo, grubiausiai sulenkindama lietuvių pavardes.
Ką dar kalbėjo ponia Arent per „Znad Wilii“ radiją? Į klausimą, ar Lenkijos-Lietuvos grupė Lenkijos Seime ieško bendro sutarimo su Lietuva, Varšuvos atstovė atsakė, kad jokios bendrystės kol kas nerasta, todėl grupė užsiima Lietuvos lenkų teisių gynimu, lenkiškumo Lietuvoje gynimu.
Kaip Lenkija galėtų prispausti Lietuvą, kad vykdytų savo įsipareigojimus, paklausė laidos vedėja. Tik per Europos Sąjungą, kuo dažniau aiškinant, kad Lietuvoje yra pažeidžiamos tautinių mažumų teisės. Lenkijos organizacijos taip pat turi padėti Lietuvos lenkams kovoti dėl jų teisių, pirmiausia, kad nebūtų likviduojamos lenkų mokyklos.
Lietuvoje apsilankius aukšto lygio lenkų delegacijai, eilinį kartą paaiškėjo Lenkijos Seimo ir vyriausybės pozicija: draugiškų santykių su Lietuva nebus, kol Lietuvoje vyksta „nesibaigianti kova už lenkiškumą“. Beje, „Znad Wilii“ interneto portalas interviu su Arent pavadino „Šiandien sunku draugiškiems santykiams su lietuviais“ (Dzisiaj trudno o przyjacielskie stosunki z Litwinami). Sunku ne su Lietuva, bet lietuviais. Tai bent!
Kaip Lietuva turėtų reaguoti į naujausius Lenkijos politikų akibrokštus? Tik ne taip, kaip ligi šiol: pritarti Lenkijai, kad Lietuvoje lenkai diskriminuojami, engiami, persekiojami ir pažadėti skubiai patenkinti visus Lenkijos reikalavimus. Ar toks Lietuvos „mea culpa“ padėjo mūsų santykiams? Nė kiek.
Dar neįžengęs į savo postą Lenkijos užsienio reikalų ministras Witold Waszczykowski pernai rudenį griežtai pareikalavo išspręsti Lietuvos lenkų problemas, pagąsdindamas, kad šie klausimai bus nuolat keliami. Naujausios lenkų politikų kalbos Lietuvoje, deja, patvirtino ministro pranašystes ir pratęsė absurdiškų Lenkijos prasimanymų seriją.
Lietuva šiame konflikte turi elgtis europietiškai, bet to paties reikalauti iš Lenkijos. Ir remtis ta pačia Lietuvos–Lenkijos sutartimi, Lenkijos dėmesį ypač atkreipiant į pirmąjį jos straipsnį: „Susitariančiosios Šalys kurs savo santykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač... nesikišimo į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių paisymo principams“. Lietuvos ir Lenkijos santykiams yra būtinas naujas politinių realijų supratimas tiek iš Lietuvos lenkų bendruomenės, tiek ir iš Lenkijos politikų pusės. Lietuvos politinė visuomenė turėtų jiems padėti tai suprasti.
