Lietuvos žmonių smegenys ir taip praūžtos įvairiausių melagingų ir klastingų skersvėjų, o dabar valstybės vyrai dar pučia, neva idiotiškais suvaržymais – nuo visų suaugusiųjų, akivaizdžiai pilnamečių pasų tikrinimo prekybos centruose iki reklamos apribojimų – jie tautą atves į doros kelią, išblaivins girtuoklius ir apsaugos nepilnamečius.
Europa ant cigarečių pakelių jau pridėjo šiurpių paveikslėlių su pūvančiais plaučiais, prapjautomis gerklėmis ir kitomis šlykštynėmis. Didžiausi dūmo gerbėjai ir toliau sau rūksta, tik dėl įtaigos triukų – su didesniu kaltės jausmu ir įsivaizduodami, kaip kentės agonijoje spjaudydamiesi kraujais.
O jei vis daugiau žmonių meta rūkyti, tai ne dėl to, kad net šiuolaikiniame kine vengiama romantiškų scenų su dūmų bangomis, o dėl to, kad tabako kokybė labai suprastėjo ir pasikeitė žalingų įpročių mados.
Antai tarp spuoguotų paauglių populiarėja viešojoje erdvėje išvis nereklamuojama „žolė“, prigrūsta gyvybei pavojingos psichotropinės velniavos. Dėl jos per patį vakarėlių įkarštį apsipūtėliai patenka į ligonines.
Vyresni ir labiau pasiturintys jaunuoliai pamėgę šniaukti vaikų užpakaliukų pudra arba skalbimo milteliais atskiestą kokainą. Pramogautojų nuo baltųjų takelių neatbaido jokie gąsdinimai ir draudimai. O štai reklaminių alkoholio skelbimų apimčių mažinimas turės neįtikėtiną terapinį poveikį ir darys stebuklus.
Pavyzdžiui, babatuko ir odekolono klubo garbės nariai nustos į šulinius mėtyti vaikus ir kapoti šunims bei sugyventinėms galvas – apsiribos tik rankų ar kojų išsukiojimu ir negiliomis, kartais užgijančiomis durtinėmis žaizdomis.
Politikai išpampusiomis galvelėmis dabar, matyt, tik ir įsivaizduoja, kaip kaimo girtuokliai, vakarais daržinėje susėdę į ratuką, glosto planšetę, ieškodami joje stilingos svaigiųjų gėrimų reklamos.
Esą „liolikai“ dargi lygina 1811 m. ir 2005 m. vyno derliaus ypatumus, aptarinėja brendžio poskonius, ginčijasi, kuris konjakas geresnis – prancūziškas ar armėniškas, kas labiau protu nesuvokiama – Rusija ar jos degtinė, tyrinėja lietuviško alaus etiketes ir taip įninka į tinginystės, paleistuvystės ir agresijos liūną.
Ir kai jau neapsisprendžia, ką nudobti šį sykį – savo pačių bobas ar atžalas, aštrių pojūčių mėgėjai vėl drebančiomis rankomis čiumpa nuosavus „iPhone“ ir karštligiškai pradeda naršyti naujienų portalus, kad tik juose rastų naują įkvėpimo smurtauti ir žudyti šaltinį, užkoduotą būtent alkoholio reklamoje.
Taip visuomenė ir degraduoja. Ir visai tai nejuokinga. Bet užvis nejuokingiausia, kad tie patys sveikatos biznio politikai, kurie per reklamos draudimus ruošiasi tautą išblaivinti, turbūt ne už dyką – tačiau už kokio dydžio komisinius, galima tik spėlioti – laimina cheminės farmacijos koncernams itin pelningus projektus. Svarbiausia – tokius, kurie piliečių sveikatą masiškai teisėtai ir atvirai žaloja.
Tik keletas iš tokio tipo darbų: dirbtinis apvaisinimas su embrionų žudymu priešaky, privalomi skiepai be galimybės pasirinkti vienvalentes vakcinas (nes juk tokias – saugesnes gaminti neapsimoka), brangūs kompensuojami vaistai (o kas atskleis, kad yra ne tokių brangių, bet efektyvesnių, arba kad išvis geriau jų nevartoti?), į švietimo programas įtraukiamas kontraceptinių tablečių šlovinimas, į rinką paleidžiami eksperimentiniai, ant mirtinų ligonių išbandomi vaistai, nepaisant nė elementariausių bioetikos principų. Tačiau kas visa tai įrodys?
Kai dauguma Lietuvos gyventojų nė nesuvokia, kad yra „užsėdę“ ant kenksmingų cheminių preparatų, tokiame fantasmagoriniame kontekste vyno ar šampano taurė, alaus bokalas ar degtinės sklidina „graniona“ stiklinaitė atrodo kaip šventas eliksyras.
Utopiška valstybei siūlyti, vis dėlto garsiai pasvarstyti galima, kad būtų atliktas tikras tyrimas, padedantis nustatyti, kuris produktas greičiau paskatina organizmo priklausomybę ir labiau kenkia kepenims bei širdžiai – 200 mililitrų svaigiojo gėrimo ar, tarkim, kokių nors lengvų nereceptinių nuskausminamųjų tabletė.
Tuomet atsikvošėjusi liaudis jau pagrįstai stebėtųsi, kodėl nenudaigojama pastarosios reklama. Ir galo draudimams nebūtų.
Kita vertus, reklama nepririša ir tuo labiau nesusargdina. Ji viso labo leidžia rinktis ir tuomet paskatina pirkti ir vartoti konkretų kokios nors rūšies prekės ženklą.
Jei žmogus – įtaigus hipochondrikas arba išties turi rimtų sveikatos problemų, jį domina ir vaistų reklama, ir patys vaistai, tik klausimas – kokio gamintojo ir kokio pavadinimo. Prie tiesioginės jų reklamos prisideda ir patys gydytojai. Baltachalačiai dažniausiai siūlo produkciją tų gamintojų, kurie jiems rengia poilsinius seminarus Tenerifėje arba Balio saloje.
Su alkoholiu – paprasčiau. Tikėtina, kad jei žmogus vartoja svaigiuosius gėrimus, tai jis atkreipia dėmesį į savo mėgstamo marmalo reklamą. Tačiau reklama dar nei vieno nepavertė ligoniu. Kaip ir nei vieno nepadarė blaivininku, nepaisant perspėjančių eilučių, kad kyla pavojus pragerti šeimą ir brangiausią turtą – tėvynę.
Iš asmeninės patirties galiu paliudyti: jei žmogus dėl kokių nors rimtų priežasčių nusprendė gėrimų su laipsniais nevartoti nė lašo ir savo pažado arba įžado tvirtai laikosi, tai alkoholio reklama jo išvis nejaudina ir yra kaip nematomas vaiduoklis, kaip tuščia vieta.
Jis visiškai puikiai ir laisvai jausis su lėbaujančių draugų kompanija vyninėje arba alaus bare sėdėdamas visą vakarą apsikabinęs arbatos puodelį arba vandens su citrina stiklinę, kuri aplinkiniams nekelia jokių įtarimų, nes atrodo kaip džintonikas.
Bet ir pasmalsaukime, kiek tarp įstatymo pataisą aistringai palaikančių entuziastų yra nuoširdžių vaižgantininkų. Gali būti, kad labiausiai draudimus prastūminėja būtent tie, kurie patys prie vairo sėda prisibaubę, o pripūtę į alkotesterį, iš dviprasmiškos situacijos kapanojasi per pažintis, kyšius arba dangstydamiesi įtaka.
Tad kodėl tariamų blaivininkų veislė tokia aktyvi dviveidystėje? Peršasi tik vienas logiškas paaiškinimas – kad nuskurdintų ir parklupdytų savo šalies žiniasklaidą.
Patikslinu: kuo daugiau naujienų portalai ir TV kanalai praras privačių reklamos užsakovų, tuo jiems sunkiau bus išgyventi. Tuomet arba jie turėtų užsidaryti ir savo kritika bei pašaipomis daugiau nebetrukdyti valdžiai darbuotis.
Arba, dar liūdniau, žiniasklaidos priemonėms tektų gyventi vien iš valstybės palaikomų propagandinių struktūrų paramos, tarkim, taptų finansiškai priklausomos nuo įvairių ES, o gal CŽV remiamų ir esminę politinę įtaką visuomenei darančių fondų malonės.
Todėl įtikėti, kad komercinių partnerių ir reklaminių užsakymų netektis tėra tik godžios žiniasklaidos rūpestis ir daugiau niekieno kito, reiškia užmerkti akis ir patiems savo noru lįsti į valdžios spendžiamus diktatūrinius spąstus.
