Išlaikęs egzaminą jaunuolis gavo 74 balus, po apeliacijos – 46. Vertinimas sumažėjo 28 balais.
Abiturientas pasakojo, kad jo draugui įvyko atvirkščiai – vertinimą pakėlė nuo 46 iki 82 balų, jis pasikeitė 36 balais.
„Buvome šokiruoti. Suprantu, kad vertinimai po apeliacijos skiriasi 10 balų, bet kai šitiek, imu manyti, kad vertinimo komisija yra nekompetentinga“, – sakė I.Jurgelevičiaus auklėtoja Ilona Knyzelienė.
Ji nerimavo, kad tokių atvejų galėjo būti ir daugiau bei ragino Nacionalinį egzaminų centrą (NEC) susikviesti netiksliai darbus vertinusius mokytojus ir pasikalbėti su jais.
I.Jurgelevičiui apeliaciją rašyti patarė du mokytojai. Jie manė, kad abiturientas vertas aukštesnio įvertinimo. „Perskaitę rašinį mokytojai sakė, kad 74 yra mažiausia, kiek galėjau gauti“, – pasakojo abiturientas.
Tačiau kaunietis liko it musę kandęs ir vadino egzaminų vertinimą loterija.
„Anksčiau iš vyresniųjų girdėjau, kad lietuvių kalbos egzaminas – kaip loterija – kokiam vertintojui pakliūsi, bet maniau, kad taip teisinasi prastai besimokantys.
Kai pamačiau, kad nuostabius rašinius rašydavęs klasės draugas gavo 33 balus (po apeliacijos jo vertinimas nepasikeitė), supratau – tikrai loterija“, – sakė kaunietis.
Kitus egzaminus jis išlaikė gerai, vertinimo sumažinimas stojimo balui labai nepakenks. Vaikinas ketina stoti į politikos mokslus Vilniaus universitete.
Jo lietuvių kalbos metinis pažymys buvo 9.
Kitais metais įdomumo dėlei jis ketina perlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. „Pažiūrėsiu, ar man sekasi, ar pirkti loterijos bilietus“, – juokėsi abiturientas.
Kodėl po apeliacijų drastiškai pasikeitė kai kurių abiturientų egzamino įvertinimas, komentavo Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktoriaus pavaduotojas Pranas Gudynas.
- Ar daug taip drastiškai (30-36 proc.) pasikeitusių lietuvių kalbos vertinimų po apeliacijų? Kokios to priežastys? - paklausėme P.Gudyno.
– Ne vienerių metų statistika rodo, kad taip nutinka. Tiesa, tokie dideli įvertinimų pokyčiai po apeliacijos labai reti. Iš 19187 kandidatų, 2016 m. laikiusių lietuvių kalbos ir literatūros VBE, apeliacijas pateikė 1112 kandidatų.
Iš jų apeliacinė komisija taip stipriai įvertinimus pakeitė tik kiek mažiau nei dvidešimčiai kandidatų. Kitaip tariant, taip gali nutikti tik maždaug vienam iš tūkstančio kandidatų.
Kalbant plačiau, iš 1112 apeliavusiųjų, kruopščiai išnagrinėjusi darbus apeliacinė komisija pakeitė tik 254 įvertinimus. Iš jų 191 įvertinimai padidėjo, o 63 – sumažėjo. Didžioji dalis pakeistų įvertinimų pasikeitė ne daugiau kaip 10 VBE balų.
- Kaip vertinate šį reiškinį?
– Reiškinys nepageidautinas, bet neišvengiamas. Šio reiškinio mastą galima sumažinti, bet niekad nepavyks jo visiškai įveikti. Žmogiškosios klaidos neišvengiamos. Absoliučiai be klaidų galima įvertinti nebent pasirenkamojo atsakymo testus. Patikimai, su mažu klaidų kiekiu, vertinti esė tipo darbus sunku net ir geriausiems egzaminų centrams visame pasaulyje.
Labai patikimas vertinimas labai brangiai ir kainuoja, o pinigai – visada problema. Reikia pastebėti, kad pasaulyje yra daug egzaminų centrų, kuriuose vieno esė tipo darbo vertinimo savikaina yra iki dešimt ir daugiau kartų didesnė negu pas mus.
Vertinant esė tipo egzaminų užduotis (tokias kaip mūsų lietuvių kalbos egzamino), kokybė labai priklauso nuo vertintojų pasirengimo, darbo krūvio, motyvacijos. Nekompetentingi, nemotyvuoti, pavargę vertintojai visada darys daug daugiau klaidų už kompetentingus, motyvuotus ir pailsėjusius.
Mūsų šalyje dauguma lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertintojų yra gimnazijose ir vidurinėse mokyklose dirbantys lietuvių kalbos mokytojai. Beveik visų jų darbo krūviai yra tikrai dideli, jie neturi galimybių prieš egzaminų sesiją pailsėti. Šių faktų negalima nei nuneigti, nei ignoruoti.
Reikia pastebėti, kad kai kurių šalių egzaminų centruose vertintojais dirba neseniai į pensiją išėję mokytojai. Taip šie egzaminų centrai išsprendžia didelę dalį vertintojų motyvacijos ir kompetencijos problemų.
- Abituriento auklėtoja išreiškė susirūpinimą vertintojų kompetencija: kaip gali keli vertintojai taip stipriai „prašauti“. Kokia jūsų nuomonė?
– Lietuvių kalbos egzaminui reikia daug vertintojų, santykinai žymiai daugiau, negu kitiems egzaminams. Pavyzdžiui, šiemet lietuvių kalbos egzamino darbus vertino 383 asmenys, tuo tarpu, kai matematikos – tik 167.
Nelengva rasti tiek, kiek reikia, gerų vertintojų. Mokyklose lituanistai labai užimti žmonės. Daugelis jų nenori būti vertintojais. Be to, ne kiekvienas geras mokytojas gali būti geru vertintoju.
Yra gerų mokytojų, kurie, lyginant su kitais, linkę ženkliai mažinti įvertinimus. Kita grupė mokytojų, dėl asmenybės savybių, linkę įvertinimus didinti. Ir vieni, ir kiti nelabai tinka būti vertintojais.
Yra nemažai mokytojų, kurie gali tapti gerais vertintojais, bet jie dar neturi pakankamos darbo vyresniosiose klasėse praktikos ir jiems dar reikia daug mokytis. Išvada – tiek daug kompetentingų ir motyvuotų lietuvių kalbos egzamino vertintojų mūsų šalyje visada bus sunku rasti.
NEC ir Šveitimo ir mokslo ministerija (ŠMM) stengiasi, kad vertintojai būtų kuo kompetentingesni. Vertintojais dirbti kviečiami aukštųjų mokyklų atstovai, mokslininkai, kvalifikuočiausi mokytojai.
Pavyzdžiui, šiais metais 27 proc. vertintojų buvo mokytojai ekspertai, 48 proc. – mokytojai metodininkai ir 25 proc. vyresnieji mokytojai. Vertintojai yra papildomai mokomi ir turi atlikti tam tikras bandomąsias užduotis.
Nežiūrint visų priemonių, kurių imamasi, žmogiškosios klaidos ir subjektyvumo tikimybė lieka. Vertintojo darbas sudėtingas ir reikalauja susikaupimo ir kruopštumo.
Vidutiniškai, vienas vertintojas per darbo dieną spėja įvertinti 14 darbų. Vieno darbo vertinimas užtrunka apie pusę valandos. Darbas vertinamas pagal aštuonis skirtingus kriterijus, taigi jį tenka perskaityti ne vieną kartą.
Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo kriterijai, deja, yra ne tokie objektyvūs, kaip matematikos ar fizikos. Net ir du ar trys neblogi vertintojai dirbdami kartu gali vieną iš tūkstančio darbų įvertinti labai netiksliai.
Todėl didžioji dauguma rimtų egzaminų centrų pasaulyje ir vykdo esė tipo darbų vertinimo apeliacijos procedūras.
Gerai organizuota apeliacijų sistema yra labai veiksminga priemonė vertinimo patikimumui pagerinti. Mes šią sistemą kas metai tobuliname.
- Po apeliacijos smarkiai pasikeitus vertinimui abiturientas egzaminą vadino loterija. Ką reikėtų keisti, kad vertinimas nebūtų loterija?
– Kad egzaminas mažiau panėšėtų į loteriją, reikia daugiau tartis ir ieškoti sprendimų tiek pačioje lituanistų bendruomenėje, tiek ir plačiau. Specialistai jau seniai diskutuoja, kad gal laikyti tokį lietuvių kalbos egzaminą, koks jis yra dabar, turėtų daug mažesnė dalis visų abiturientų.
Tai galėtų būti tik būsimieji humanitarai ir dalis būsimųjų socialinių mokslų atstovų. Tada lengviau būtų formuluoti temas, sumažėtų vertinimo darbų apimtys, vieno darbo vertinimui būtų galima skirti daugiau išteklių ir būtų galima pasiekti aukštesnę vertinimo kokybę.
Likusieji į aukštąsias mokyklas stoti planuojantys abiturientai turėtų laikyti kitokį, labiau į raštingumą (plačiąja prasme) orientuotą, lengviau vertinamą lietuvių kalbos egzaminą.
Reikia toliau tikslinti egzamino vertinimo kriterijus. Tai ilgas procesas, šiuo keliu per nepriklausomybės laikotarpį mes jau toli nužengėme, bet reikia padaryti dar labai daug. Ir neužtenka rasti vieną genijų, kuris parašytų idealią egzamino programą.
Problemos neišsispręs tol, kol visi gerai nesusitarsime dėl vienodų lietuvių kalbos ugdymo tikslų ir neparengsime metodikų, kaip tai įgyvendinti – ko mokyti, kaip mokyti ir kaip įvertinti, ar norimas rezultatas pasiektas. Dabar net tarp lietuvių kalbos mokytojų yra skirtingų nuomonių, ką turi gebėti jaunuolis baigdamas vidurinę mokyklą.
Galiausiai, daug kas priklauso ir nuo abituriento. Jis pats turi gerai suprasti vertinimo kriterijus, laikytis tam tikrų nustatytų žaidimo taisyklių ir nesistengti vertintojams dar labiau apsunkinti darbą.
Egzaminas – ne literatūrinis konkursas. Reikia stengtis ne tiek sublizgėti originalumu, kiek surinkti kiek galima daugiau vertinimo taškų. Ši taisyklė galioja laikant ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir bet kurį kitą egzaminą.
Pavyzdžiui, jei matematikos egzamine abiturientas nersis iš kailio bandydamas kuo originaliau interpretuoti uždavinių sąlygas, tai tikriausiai jis ne visada bus suprastas vertintojų ir bus pats kaltas dėl blogų egzamino rezultatų.
- Ar ketinate atkreipti dėmesį į vertintojus, kurių vertinimai po apeliacijų buvo taip stipriai pakeisti?
– NEC jau ne vieneri metai turi standartines vertintojų vertinimo, mokymo ir atrankos procedūras. Jos nuolat, pagal galimybes, tobulinamos.
Vykdoma vertintojų darbo stebėsena, analizuojami statistiniai vertintojų darbo efektyvumo rodikliai, su vertinimo komisijų vadovais aptariami ypatingi atvejai, pavyzdžiui, kada apeliacijos metu kai kurių vertintojų įvertinimai yra stipriai koreguojami. Nepatikimi vertintojai išbraukiami iš vertintojų sąrašų ir keičiami geresniais.
- Ar įmanoma lietuvių kalbos egzamine, suvokimo dalyje, išvengti vertinimo subjektyvumo?
– Matyt lietuvių kalbos egzamine, o ir visoje Lietuvos egzaminų sistemoje, visiškai išvengti subjektyvumo neįmanoma ir netgi nereikia. Būtinybė protingai derinti vertinimo objektyvumą ir subjektyvumą yra labai svarbus pedagogikos dėsnis.
Pabandysiu šį dėsnį trumpai paaiškinti. Yra ugdymo rezultatų, kuriuos galima gana tiksliai išmatuoti. Pavyzdžiui, galima gana objektyviai ir tiksliai išmatuoti, kaip mokinys moka daugybos lentelę, gramatikos taisykles ar užsienio kalbos žodžius. Tačiau gyvenime dažnai žmogui svarbios ir kitos savybės, kurios įgyjamos mokykloje.
Pavyzdžiui, labai svarbu, kad mokykla mokytų kūrybiškumo, doros, pilietiškumo ir kitų svarbių dalykų. Visas šias savybes sunku objektyviai išmatuoti, bet labai svarbu įvertinti.
Pavyzdžiui, niekas dar nesugalvojo, kaip visiškai objektyviai išmatuoti kūrybiškumą, bet mes vis vien daug kalbame apie kūrybiškus žmones, jais žavimės, visuomenei jų labai reikia.
Kūrybiškumo vertinime visada yra subjektyvumo, bet tai nereiškia, kad negalima net bandyti vertinti kūrybiškumą. Tiesiog reikia atsargiau interpretuoti kūrybiškumo vertinimo rezultatus. Egzaminai ir subjektyvumas iš tikrųjų sunkiai suderinami.
Išvada – tam tikro subjektyvumo lietuvių kalbos egzamine išvengti negalima, todėl lietuvių kalbos egzamino rezultatus reikėtų interpretuoti atsargiau.
Kitaip tariant, nebūtinai blogu matematiku ar fiziku bus tas, kuris nesugeba gerai parašyti rašinio, todėl lietuvių kalbos, kaip beje ir matematikos, egzamino rezultatų nereikėtų taip sureikšminti.
Kita išvada, reikia mokiniams leisti dažniau, ne vieną kartą per metus, perlaikyti egzaminus, tada gerokai sumažės egzaminų stresas ir padidės patikimumas.
Dabartinis mūsų visuomenės susitarimas, kad valstybinį egzaminą galima laikyti tik kartą per metus, gal ir padeda sutaupyti valstybei truputį pinigų, bet sukelia daugybę kitų labai nepageidautinų pasekmių.
Manau, kad sudėjus visus už ir prieš, tokia griežta egzaminų laikymo politika šaliai atneša daugiau žalos, negu naudos.
