5-ių vaikų mama, mokslininkė, daugybės apdovanojimu savininkė ir darbų autorė, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto profesorė daktarė Valentina Dagienė teigia, kad šiuolaikinės moterys per daug laiko praleidžia prie puodų, taip pat dažnai pamiršta, kad reikia pasirūpinti ne tik išoriniu, bet ir vidiniu grožiu. Kokia turėtų būti šiuolaikinė moteris?
Kaip suderinti darbą su motinystę? Kaip išauginti gabius vaikus, jei mūsų švietimo sistema – apverktina?
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir V. Dagienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Ar Jūs save laikote šiuolaikine moterimi? Daug kalbama, kokia ji turėtų būti – puoselėjanti namų židinį, ar visgi siekianti karjeros.
– Kai mokiausi mokykloje, nors buvo kiti laikai, man buvo įdomiau bendrauti su berniukais. Mane labiau domino mąstymo mokslas, kad ir žaidimas šachmatais, konstruktyvi veikla. Mano viena dukra, fizikė, nuo mažens nemėgdavo rožinių daikčiukų, jai buvo įdomiau „Lego“.
Mes gal irgi savo vaikus per daug pakreipiam. Mes turime protą, tai turime įvertinti, nes kartais per daug skiriame išoriniams blizgučiams, daiktams, o savo vidui – per mažai. Kiek daug reklamų – kaip suliesinti, nuriebinti, bet nekalbame apie protą, kaip geriau galėtumėme sumąstyti, kažką nuveikti, sukonstruoti ar, galiausiai, pailsėti, džiaugtis tuo, ką turime, kad gyvename.
– Turbūt ne visiems vyrams patiktų tokios moterys, kaip Jūs. Esate savarankiška, protinga, pagimdėte vaikus, juos užauginote, bet šiuolaikiniame pasaulyje yra daug vyrų, kurie mano, kad moterys turi būti namuose prie puodų.
– Kodėl taip mąstote? Yra negerai net taip sakyti. Jeigu tam vyrui gerai, susiranda moterį, kuriai tai tinka, puiku. Man truputį nejauku, kad žiniasklaida nukala tokius stereotipus, o žmonės į juos įsitalpina. Lyg kažkokias madas mums diktuoja. Žiniasklaida galėtų padėti griauti stereotipus.
Esame kaip gėlės lauke – visi skirtingi ir labai džiugu. Svarbu, kad jau būdami vaikais žinotume, ko norime, trokštame, bandytume padėti savo vaikams. Neuždėkime stereotipų – visuomenė iš tavęs nori šito. O jei būsiu kitoks?
– Moterys, kurios kalba apie tokias vertybes, iš karto apkaltinamos feminizmu.
– O kas apkaltina? Aš iš paprastos šeimos, mažo kaimelio, tiesiog išdidžiai dariau savo. Kai labai nori – pasieki. Kadangi mes sunkiai vertėmės, mama sakė stoti vienur, bet pasakiau ne, nors ir iš paskutiniųjų, bet studijuosiu tai, ką noriu.
– Jei vyras ir moteris dirba toje pačioje pozicijoje, ar moteris gauna tokį pat atlyginimą?
– Deja, ne, jei pasižiūrėsime į statistiką. Jeigu pažiūrėtumėme istoriją, tai buvo laikmetis, prieš 1000 metų, kai turėjome darbus pasidalinti, nes visuomenė nebūtų išsilaikiusi. Laikai keičiasi, bet mūsų sąmonėje, smegenų ląstelėse lieka likučiai, todėl, norint sulyginti, reikia išorinių priemonių. Vienas vokiečių profesorius sako: „Mūsų rezultatai buvo lygūs, bet priėmė moterį“.
Čia dėl to, kad išlygintų persvarą. Dabar turime atkreipti dėmesį į moteris, aišku, žioplos moters nepriimsi.
– Kaip užauginti 5 vaikus atsidavus darbui, siekiant laimėjimų, rašant knygas?
– Rašant knygas tai labai gerai, nes gali būti namuose. Kol nebuvo sauskelnių, tai kol išskalbi vystyklus per pora valandų – oi, kiek gali sukurti, po to tik reikia užrašyti. Tada atmintis geresnė, viską atsimeni ir ryte, kol vaikai miega, užrašai. Iš tikrųjų tai yra darbo organizavimas.
Tuomet negalvodavai, tiesiog dirbdavai, ieškodavai optimalaus sprendimo. Pirmas vaikas yra labai sunku, atrodo, kad viskas griūva, bet antras, trečias – jau žinai. Man patinka vienas posakis: kai turi daugiau vaikų, tai 5 minutės yra labai daug, o kai neturi, tai galvoji, ką per 5 minutes padarysi.
– Visi Jūsų vaikai baigė po du universitetus ne Lietuvoje. Kaip Juos auklėjote, kad jie nusprendė siekti aukštumų?
– Turiu tam tikrus bendrus rėmus, pavyzdžiui – gerbk vaiką nuo pat mažens. Būdavo taisyklė, kad jei pradėjo būrelį, bent pusę metų turi lankyti. Jei labai nepatiks, po pusės metų ar metų galės mesti, bet ne tuoj pat.
– Kai kurie tėvai bijo dėl savo vaikų, kadangi gyvename skaitmenizacijos amžiuje. Vaikas, nemokėdamas kalbėti, moka naudotis planšetiniu kompiuteriu, telefonu. Ar yra pagrindo baimintis?
– Ypač vaikui reikia visko. Kompiuteris nėra nei geras, nei blogas, žiūrint, ką su juo darai. Jei visą laiką spaudysi tris mygtukus, irgi negerai, nes dirbs tik pora raumenų ir nežinia, ar kuri smegenų ląstelė. Dabar juk niekas nedvejoja išmesti skalbimo mašinų. Kompiuteris yra mūsų proto pagalbininkas.
Pasaulyje mes mažai pažįstame smegenų veiklą, kaip mąstome, kodėl taip elgiamės ir tai, kad kompiuteris perima mažą dalelę darbų, mus galbūt ir baimina.
– O vaikų raštingumas nemažėja?
– Manau, kad dabar turi būti skaitmeninis raštingumas – mokame greitai atsakyti, nusipirkti internetu, susitvarkyti banke.
– O jeigu jis neturi gebėjimų? – Žmogus turi gebėjimų, tik arba jis nežino, ar jo tėvai, mokytojai. Skaičiau įvairių teorijų, niekas nėra pasakęs, kad žmogus gimsta tingus, tokie neišgyventų. Kiekvienas kūdikis juk ropoja, eina, siekia. Olandų mokykla skatina išgyvenimą, verslumą, žmogus turi rasti savo vietą, kad nebūtų dykaduonis ar tinginys. Žmogus yra tinginys, jei jam nemiela.
– Kas mūsų mokyklose daroma ne taip?
– Mes nebeturime labai palankaus požiūrio į mokytoją. Smetoniškoje Lietuvoje labiausiai gerbiami žmonės buvo mokytojas, kunigas, daktaras. Šis požiūris yra Šveicarijoje, aišku, ten ir pinigai mokami kiti, Suomijoje, bet ten būti mokytoju yra prestižas. Į mokytojo vietą stoja 20-25, toks mokytojas yra vedlys. Mūsų mokytojai yra nepajėgūs būti šviesuliu, aišku, nekalbu apie visus, 20 proc. mokytojų turim nuostabių.
– O kodėl nepajėgūs?
– Neateina žmonės, kurie tikrai norėtų. Aišku, susideda ir pinigai, bet ar mūsų visuomenė mokytoją vertina? Suomį sutiksi, pasakys, kad dukra nori būti mokytoja, o tai yra didžiulė pagarba. Suomijoje pradinių klasių mokytojas turi mokėti bent 3-4 užsienio kalbas. Tai irgi rodo žmogaus darbą.
Ar mūsų mokytojai turi mokėti bent 2 užsienio kalbas? Juk tuomet atsiveria erdvė, gali skaityti, turi turėti kultūrinę erdvę. Mokytojas nėra tas, kuris ateina ir atpasakoja, kas yra vadovėlyje. Apie mokytojo prestižo didinimą pradėjo kalbėti ir mūsų valdžia, bet mūsų ministerijoje švietimas yra surištas su partijomis, tos nuolatinės kaitos yra lygiai tas pats, jei šeimoje kas 3-4 metus keistųsi tėvai.
Nemokam perimti tęstinumo, viskas, ką darė prieš – blogai. Net jei labai nemėgsti, sugebėk įvertinti, iš „priešo“ pasiimti, kas geriausia ir tai pratęsti.
– Pažiūrėkime, kokie yra šiuolaikiniai vaikai, kaip išaugusios jų teisės. Lietuvoje buvo nemažai atvejų, kuomet prieš mokytojus vyksta patyčios, o jie nieko padaryti negali, nes yra vaiko teisės.
– Kokie nuostabūs vaikai! Be abejo, yra švytuoklės principas, kadangi vaiko teisės labai užspaustos, matyt ateina kita karta. To klausiau Olandijoje, jie sako, kad mokytojas yra daug kam paruošiamas. Mes mokytojui duodam nepakankamai psichologinių žinių, kaip valdyti klasę, tartis. Jie sako, kad jeigu mokinys pakelia balsą, mokytojas virš jo niekada neturi pakelti.
Jei mokytojas nebekalba, o mokinys toliau kalba, tam yra specialistai, psichologai, direktorius. Kultūringas kelias. Iš kitos pusės, vaikai iš asocialių šeimų neturi užuovėjos namuose.
– Balandį pelnėte Skaitmeninio pasaulio moters apdovanojimą. Ką Jums reiškia tas apdovanojimas?
– Net nežinau, kažkas įvertino daugelio metų darbą. Dabar man tai nelabai svarbu. Gal kažkada, kai esi jaunas, labai nori būti įvertintas. Dabar galvoji, kad yra tiek daug tikresnių dalykų, kad ir tos akimirkos, sėdint su doktorantais, pamatai, kaip žmonės išmoko gerai rašyti. Tai yra tikrai didelis džiaugsmas.
„Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
