Bet ar tikrai šis įvykis neturės rimtesnių pasekmių?
Ko gero, tai greičiau tik siekis norima vertinti kaip realiai esama. Patys Vakarų šalių atstovai jau sklaido viltis, kad viskas Turkijoje liks po senovei.
Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai pareiškė remiantys demokratiškai išrinktą Turkijos valdžią, bet paragino ją susilaikyti nuo represijų ir perspėjo, kad mirties bausmės grąžinimas palaidotų Ankaros derybas dėl narystės ES.
Dabar didžiausią pavojų ir kelia ne galimos neigiamos nepavykusio pučo pasekmės saugumui ar politiniam stabilumui Turkijoje, o autoritarinio šios šalies prezidento R.T.Erdogano mėginimai pasinaudojant situacija susidoroti su visais savo priešininkais.
Natūralu, kad, vos pasklidus žiniai apie karinį pučą, Vakarų politikai nedelsdami išsakė paramą Turkijos prezidentui. Nors šioje šalyje kariniai perversmai turi gilias istorines šaknis, tai nesuderinama su demokratijos principais, laikomais būtina narystės NATO sąlyga.
Jeigu karinis perversmas būtų pavykęs, jis sukeltų skaudžių tarptautinių pasekmių.
Pirmiausia iškiltų grėsmė Turkijai skilti tęsiantis kariškių kovoms su R.T.Erdogano šalininkais, o kurdams, tuo pasinaudojus, mėginant įkurti savo valstybę. Tai galėjo išprovokuoti naują pabėgėlių laviną į ES.
Be to, perversmas būtų sutrikdęs JAV vadovaujamos tarptautinės koalicijos pastangas kovoti su „Islamo valstybe“ ir sukėlęs dar didesnę sumaištį visame regione. Todėl suprantama, kodėl Vakarai tik lengviau atsiduso, kai pučas buvo numalšintas.
Bet toliau prasidėjo tai, ko ir buvo galima tikėtis iš R.T.Erdogano, – masinės represijos.
Per karinius susirėmimus Turkijoje žuvo beveik 300 žmonių, o sulaikyta jau 7,5 tūkst. asmenų, ir šios šalies teisingumo ministras kalba, kad tai dar ne areštų pabaiga. Suėmimai prasidėjo taip greitai ir įgijo tokį didžiulį mastą, kad JAV diplomatai pradėjo viešai įtarinėti, jog galbūt jie vykdomi pagal iš anksto parengtus sąrašus.
Negana to, girdėti įtarimų, kad R.T.Erdoganas pats išprovokavo ar netgi surežisavo šį karinį pučą. Labai jau operatyviai sureagavo saugumo pajėgos, prezidentas laiku išskrido iš rezidencijos Marmaryje, jo lėktuvą vijosi, bet taip ir neapšaudė neva pučistų pasiųsti naikintuvai, jis tuoj pat sukvietė savo rėmėjus į Stambulo gatves.
Pasak liudininkų, R.T.Erdogano šalininkai protestavo anaiptol ne taikiai – esą jie kariškiams net pjaustė gerkles ir tai tik dar padidino aukų skaičių. Todėl iš tiesų gali atrodyti, kad Turkijos specialiosios tarnybos bent jau žinojo apie rengiamą pučą ir buvo gerai pasiruošusios.
Šias prielaidas dar sustiprina vėlesni areštai, kai žaibiškai buvo sulaikyta per 100 generolų ir admirolų, tūkstančiai kariškių, teisėjų, prokurorų, kitų pareigūnų.
Tad natūraliai kyla klausimas, ar prezidentas nepasinaudojo puču kaip pretekstu susidoroti su savo politiniais oponentais. Juk greta kariškių būtent teisėjai, versdami laikytis pasaulietinės Turkijos konstitucijos, trukdė visiškai įsigalėti islamu besiremiančiam R.T.Erdoganui.
Opozicinė žiniasklaida jau anksčiau buvo slopinama nedemokratiniais metodais, dar ir prieš pučą pareigų neteko per 300 generolų, o dabar vykdomas valstybinio aparato ir teisinės sistemos valymas gali galutinai įtvirtinti R.T.Erdogano diktatūrą. Neatsitiktinai jis jau daug kur pasaulyje vadinamas naujuoju sultonu.
Kaip į tai reaguos Vakarai? Tiek operacijoms Sirijoje ir Irake vadovaujančioms JAV, tiek pabėgėlių srautus padedant Turkijai sulaikyti siekiančiai ES gyvybiškai svarbu nesipykti su R.T.Erdoganu. Bet ir užmerkti akis į represijas Turkijoje politikams bus sunku, kai vis stiprės pasipiktinimas tokiais veiksmais.
Sunku pasakyti, ar Vakarų kritika privers R.T.Erdoganą bent susilaikyti nuo mirties bausmės grąžinimo, nors ES jau perspėjo to nedaryti. Jei jis tik numos ranka, galima laukti Ankaros santykių su Briuseliu krizės, o tada tikėtina, kad iš Turkijos į Europą vėl ims plūsti pabėgėlių minios.
Lietuva turėtų būti pasirengusi visokiems scenarijams. Kol kas mūsų šalis tik stebi įvykius ir laikosi oficialios ES pozicijos. Gal Vilniui ir nereikia skubėti rodyti iniciatyvos, kol santykius su Ankara aiškinasi Vašingtonas ir Briuselis. Vis dėlto savo piliečių saugumu derėtų pasirūpinti.
Turkijoje šiuo metu poilsiauja apie 2 tūkst. lietuvių. Sugrįžę turistai skundėsi, kad nebuvo informuojami apie padėtį Turkijoje, negavo rekomendacijų, kaip elgtis. Lėktuvų skrydžiai į Stambulą ir Antaliją perversmo valandomis buvo nutraukti, o dabar jie vyksta kaip įprastai.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija tik rekomenduoja atsisakyti nebūtinų kelionių, bet taip elgiasi vos vienas kitas žmogus, nes bijo prarasti už kelialapį sumokėtus pinigus. Todėl šalies valdžiai reikėtų daug aiškiau pasakyti, kaip dera elgtis, ir pasirūpinti, kad nenorintys vykti į Turkiją žmonės nepatirtų finansinių nuostolių.
