Žinoma, suprantamas yra noras apsidrausti nuo minios siautėjimo, įvertinus dar tą galimybę, kad Rusijos kaimynystė su jos įtakos resursais kelia pavojų, jog lemiamais momentais gali būti suklaidinamos didelės žmonių masės.
Tačiau vardan atkurtos mūsų valstybės gyvastingumo būtina pastebėti, kad ne tautos kaip suvereno idėja yra išvedama iš nepriklausomybės paskelbimo akto, o loginė seka tokia, jog tautos suvereniteto nedalumo idėja reikalauja nepriklausomybės paskelbimo. Taip pat ne Konstitucija suteikia tautai suverenines teises, iš tiesų čia pirminė yra tautos kaip suvereno idėja, įgalinanti pačią Konstituciją kaip aukščiausiąjį šalies teisinės ir politinės sandaros įstatymą.
Taigi jeigu iš tautos kaip suvereno idėjos lieka tik nuoga deklaracija, tarkime, net įrašyta Konstitucijoje aukso raidėmis, valstybė kaip bendra tautos valia lengvai gali būti pažeidžiama korozijos užkrato, o iš pačios Konstitucijos bėgant laikui gali palikti tik tokia klaiki karikatūra, kokia kažkada yra tapusi Stalino ar Brežnevo konstitucija.
Iš savo liūdnos patirties žinome, kas atsitinka, kai tautos suverenines teises sunaikina agresorius, okupuodamas kraštą, pavergdamas tautą. Tačiau įvertinime ir tą pavojų, kas gali atsitikti, kai tautos suverenines teise uzurpuoja nuosava valdžia, paversdama tautą nedorų manipuliacijų objektu.
Tokia situacija beveik nepastebimai, bet labai greitai gali susiklostyti žemos politinės kultūros atmosferoje, kai politinės klasės proteguojama svarbiausia politine dorybe tampa ne piliečių laisvės instinktas, o tokios, labiau patogesnės savanaudiškų interesų įgyvendinimui ir manipuliacijoms vertybės kaip paklusnumas, nuolankumas, suvešėjęs žmonių kvailumas. Labai akivaizdus mūsų politinės klasės tapimo bent trumpam niekšų gauja ir politinėmis padugnėmis atvejis, – kai valdžia paskelbia, jog Lietuvos mokytojų pilietinės ir profesinio solidarumo akcijos kyla iš Rusijos noro pakenkti mūsų valstybei. Kitas, dar akivaizdesnis, galima sakyti paradigminis pavyzdys. Tai bus ilga (žodžių iš dainos neišmesi) citata iš žaliųjų valstiečių veikėjo iškilmingo pasisakymo: „Bendraudamas su įvairiais žmonėmis dažnai išgirstu, kad jie nesidomi politika, nenori turėti nieko bendro su ja ir netgi neskaito žiniasklaidos.
Klausiu, kodėl? Sako, kad ten per daug purvo, apkalbų ir mažai konstruktyvumo. Sąmoningi, darbštūs žmonės sako, mes neturime tam laiko. Vietoj to jie sako, kad geriau padarys daugiau darbų arba kokybiškai praleis laiką su šeima. Tačiau jie sutinka, kad kažkas turi atstovauti jų interesams ir vertybėms„. Kaip nesunku pastebėti iš negudraus prasiplepėjimo, į valdžią kopiantiems vyrukams svarbu, kad žmonės nesidomėtų politika, būtų lengvai valdomi, priekvailiai, atiduodantys visas savo, išskyrus galbūt tik pirmosios nakties, teises apsišaukėliams, tačiau, iš kitos pusės, tuo pačiu būtų pajėgūs sukurti kuo didesnė pridėtinę vertę darbuotojai, dėl tokio švento tikslo kartas nuo karto priverstinai išblaivinami. Ko galima laukti iš tokio mentaliteto politikų, ką tai lemia valstybės raidai, – nesunku nuspėti. Tautos kaip suvereno idėjos savitos kolizijos taip pat iškyla santykyje su Europos Sąjungos (ES) institucijų teise didesniu ar mažesniu laipsniu kištis į nacionalinę teisę ir kitaip reguliuoti žmonių gyvenimą, siekiant bendresnio sutarimo tarp tautų. Iš tiesų, naujai susiklosčiusioje situacijoje suvereniteto idėja tampa užpainiota kaip niekados anksčiau, tačiau, kaip atrodo, čia prasmingiau būtų kalbėti ne apie suvereniteto padalijimą, kai neva tautos atskiros suverenines teise yra perleidžiamos kitam subjektui, t. y. ES, o apie suvereniteto sudvigubėjimą pagal laisvai susisiekiančių indų principą, kai ES labiau lieka techniniai ir konsensuso paieškos klausimai, o, iš kitos pusės, dvigubos pilietybės principas įgyja neginčytiną teisinę bazę.
Dar daugiau, – susitarimas dėl dvigubos pilietybės pagal analogiją galėtų būti išplėstas visoms NATO šalims, karinės prievolės vykdymą žmogui paliekant toje šalyje, kur tokia prievolė yra įteisinta arba pagal gyvenamą vietą NATO šalių teritorijose. Iš to, kas pasakyta apie tautos kaip suvereno santykį su konstitucija, plaukia išvada, kad tauta gali realizuoti savo suverenines teises net per tokį aukščiausiąjį savo valios pareiškimo aktą, kuris nėra apibrėžiamas konstituciškai. Kaip nesunku nuspėti, kalbu apie Tautos susirinkimą kaip bendrosios valios aukščiausiojo realizavimo aktą, kurio nemini Konstitucija ir kiti įstatymai, kuris, tačiau, tiesiogiai išplaukia iš tautos kaip suvereno idėjos. Lengvai įsivaizduoju, kad Lietuvoje galėtų atsirasti ir Tautos susirinkimo partija. Jeigu kažkas imsitės steigti tokią partiją, neužmirškite, kad liekate skolingi viskio butelį idėjos užmanytojui, t. y šių eilučių autoriui.
