Dažniausiai sveikas skaičius tokių perdėm įtarių žmonių, kurie labiau kliaujasi savo fantazija, nei empiriniais duomenimis, yra labai sveikas valstybei. Nes būtent šie žmonės, niekuo netikėdami ir prisikurdami įvairiausių hipotezių, į dienos šviesą ištraukia dalykus, kurių paprastas žmogus niekuomet neieškotų.
Kartais tie dalykai būna įdomūs, kartais baisūs, o kartais niekam nereikalingi. Tačiau tais kartais, kai ištraukiamos baisios ir brangios paslaptys, pasaulis tampa geresnis. Todėl protingas tokių žmonių kiekis visuomenėje jai padeda ilguoju laikotarpiu gyventi geriau.
Galima visiškai suprasti ir kodėl racionalūs žmonės nelabai mėgsta konspiracijos šalininkų – racionaliam žmogui įvairios iš debesų ištrauktos fantazijos yra tikras peilis. Juo labiau, kad sąmokslo teorijų mėgėjas yra labai į veganą panašus žmogus: nors ir niekam neįdomu, visi privalo sužinoti, ką jis galvoja ir nori pasakyti. Tad bendras į šią grupę nukreiptas pašaipus pyktis taip pat yra natūrali visuomenės dalies reakcija.
Problemos prasideda tuomet, kai tokių žmonių yra per daug arba per mažai. Kuomet būna per mažai, visuomenė ilgainiui atpranta kelti agresyvius klausimus, dėl ko atsiranda daug erdvės valdančiųjų savivalei. Tuo tarpu jei konspiracijos teoretikų yra per daug, visuomenė pradeda gyventi blogai, nes vietoj naujo televizoriaus, perka dėžę konservų, kadangi jau tuoj bus pasaulio pabaiga, kurią valdžia slepia.
Ilgi metai priespaudos, įvairios istorinės išdavystės ir kitos nesmagios aplinkybės, sovietų palikimas, aibė įvairių pokyčių per trumpą laiką, plačiai skambėjusios stambaus verslo ar valdžios apgavystės ir finansiniai sunkumai padarė mūsų žmones perdėtai įtariais. Jei ne iš kart visus, tačiau potencialiai kiekvieną. Nes tėvų ar senelių įtarus požiūris yra perduodamas vaikams, o vėliau dar labiau eskaluojamas įvairių skandalų bei viešų asmenų veiksmų.
Mūsų problema ne ta, kad tauta tingi ar negudri. Turime daug darbštumo, o iš sunkesnio gyvenimo bei to paties darbštumo natūraliai išsivysto ir gudrumas. Tačiau kai žmogus daug dirba ir yra pakankamai protingas, jog suprastų, kad nėra jis visai kvailas, po kiek laiko jis natūraliai pradeda kelti klausimus.
Pavyzdžiui apie tai, kodėl kaimynas, nors mažiau dirba ir blogiau viską daro, gyvena geriau. Arba kodėl valdžioje esantys, nors atrodo tiek mažai daro, viską turi. Na arba kodėl, pavažiavus vos kelis šimtus kilometrų, viskas kainuoja pigiau.
Į visus šiuos klausimus atsakyti tikrai galima. Tačiau atsakymai nėra paprasti ir akivaizdūs. Dažniausiai jie būna labai kompleksiški bei reikalaujantys didesnio suvokimo apie ne visai žemiškus dalykus. Dar blogiau, jog tuos atsakymus pateikiantys dažniausiai arba nepasako visko iki galo, arba būna gretinami su tais, kurie tiesiog apgaudinėja. Dėl ko net ir nuoširdus atsakymas sukelia įtarumą.
O jei kartais atsakoma neteisingai, nes nebūna įvertintos tam tikros aplinkybės arba nebūna žinoma visa informacija, paprastas žmogus, paimdamas tokią puikią praktiką iš vaikystėje girdėtų tėvų ar mokytojų pamokų, iš karto prieina prie išvados, kad jį norima apgauti ir juo pasinaudoti.
Paprastas žmogus, augęs normalioje socialinėje bei finansinėje aplinkoje, natūraliai labai įtarus nebus. Nes toks įtarumas jo gyvenime tiesiog nebuvo, nėra ir nebus reikalingas. Tačiau jei žmogui nuo mažens tiek iš viešosios erdvės, tiek iš tėvų, tiek iš istorinių pamokų kalama, kad reikia visų bijoti, nes visi siekia apgauti, ir užaugęs jis bus labai įtarus bei niekuo nepasitikintis. Šiandien žmonės yra pakankamai išsilavinę ir protingi, jog suprastų bazinius finansinius ar ekonomikos procesus.
Tačiau jų išsilavinimas bei patirtis nėra tokie rafinuoti, kad kiekvienu atveju būtų įvertintos absoliučiai visos reikalingos prielaidos, o iš jų padarytos teisingos išvados. Todėl tokioje terpėje lengva rastis pseudo ekspertams, kurie žinių spragas užpildo ne sudėtingas, o labai paprastais atsakymais. Kodėl Lenkijoje pigiau – nes „vagiai“ verslininkai. Kodėl mūsų algos mažos – nes vagei valdžioj. Kodėl Vokietijoje gyventi lengviau – nes ten valdžia gera.
Nesvarbu, kiek tie atsakymai teisingi, tačiau kuomet juos duoda ne stikliniuose dangoraižiuose gyvenančios kalbančios galvos, kurios, kaip kiekvienas žino, atidirba šeimininkui, o paprasti prie paprasto žmogaus gyvenantys žmonės, atsakymų tikrumas atsiremia ne į teisingumą, o į emocijas.
Tai nėra būdinga tik mums. Neapykanta valdžiai ir turtingiesiems įprasti visame pasaulyje, bet kuriuo istorijos momentu. Jungtinėse Amerikos Valstijose žmonės okupuoja bankus, Graikijoje eina į gatves ir kelia riaušes, Prancūzijoje atsisako eiti į darbą, o pas mus neina į parduotuves.
Tačiau pas mus tokių žmonių skaičius auga stebinančiu greičiu, kas kelia didelę baimę bei dideles potencialas problemas. Nes, dėl minėtų įvairių aplinkybių, tolerancijos neteisybei riba, įvertinus finansinę situaciją, Lietuvoje yra tikrai žema. Finansiškai gerai neapsirūpinę bei pikti ir įtarūs žmonės istoriškai visuomet tampa geriausiu katalizatoriumi gaisrui.
Todėl vienintelė išeitis, siekiant išvengti didelių bėdų, yra elementarus švietimas bei komunikacija. Su žmonėmis privaloma kalbėti daug ir kalbėti paprastai. Be aukštų materijų ir užriestos nosies, o tiesiog nemeluojant ir sakant tiesą.
Kad ir kokia negraži ar nesmagi ji būtų.
Kitaip problemos, kurią potencialiai kelia vis radikalesne tampanti konspiracijos šalininkų stovykla, išspręsti nepavyks. Jei žmonės ir toliau bus pikti bei įtarūs, negyvensime mes kaip šveicarai ar norvegai, kad ir kiek stengsimės. Net negyvensime kaip estai. Geriausiu atveju gyvensime ir toliau blogai, o blogiausiu, galime ir visai liūdnai baigti.
