Po trijų dienų kelionės traukiniais ir lėktuvais „Misija Sibiras“ ekspedicijos komanda pasiekė Igarką. Kadangi kelionė buvo ilga ir sudėtinga, pirmoji diena skirta apylinkėms apžiūrėti. Igarka ekspedicijos dalyviams pasirodė apmiręs miestas. Daug apleistų pastatų. Per 25 metus gyventojų čia sumažėjo net keturis kartus. Kadaise Igarkoje gyveno apie 20 000 žmonių, o šiuo metu čia jų tėra apie 5000.
Vakare ekspedicijos komanda pajudėjo parduotuvės link nusipirkti maisto produktų vakarienei. Pakeliui jie sutiko moterį, kuri kreipėsi dviem žodžiais: „Laba diena.“
Tokie žodžiai įprasti Lietuvoje, bet esant toli nuo jos šis pasisveikinimas misijos dalyviams buvo ypač reikšmingas.
Su jais sveikinosi Olga, moteris, kuri gimė lietuvių tremtinių šeimoje Igarkoje. Tiesa, ji joje jau negyvena. Dar prieš 20 metų ji grįžo į Lietuvą, o dabar į Igarką atvyko tik trumpam – pažiūrėti, kaip viskas atrodo, aplankyti buvusių namų ir artimųjų kapų.
„Olgos šeimą ištrėmus iš Lietuvos, čia prabėgo jos vaikystė, čia gimė ir Olgos vaikai. O šiandien čia, Igarkoje, įvyko netikėtas, bet labai jautrus ir emocingas susitikimas mums visiems. Dar kartą supratome, kad atvažiavome išsaugoti istorijos. Istorijos paslėptos neįžengiamose kapinėse, tremtinių istorijose ir mūsų širdyse. Misija tęsiasi!“ – sakė misijos dalyvis Karolis Žemaitis.
Igarka – viena tolimiausių ir viena svarbiausių lietuvių tremties vietų, esanti Krasnojarsko srities šiaurėje. Tremties laikotarpiu į Igarką buvo ištremta tūkstančiai lietuvių. Igarkoje iki šių dienų išlikusios vienos didžiausių lietuvių kapinių buvusios SSRS teritorijoje. Vienose jų – net apie 500 kapaviečių.
Už Šiaurės poliarinio rato, prie Jenisiejaus upės, esantis miestas buvo įkurtas 1929 metais iki tol negyvenamose teritorijose. Tai, kad vietovė ilgai buvo neapgyvendinta, lėmė labai atšiaurus klimatas. Žiemos trukmė Igarkoje devyni mėnesiai, o temperatūra nukrinta net iki -60°C. Tiesa, šiuo metu temperatūra Igarkoje siekia net apie +27°C.
