„Kažkada mes turėjome globos namus tiems vaikams, tačiau dabar tokių vaikų globos namuose visiška mažuma. Jau net nebėra skirtumo ar du, ar trys procentai. Kai mes kalbame apie procentus, kalbame apie žmones ir tai yra labai jautru“, – sakė psichologė Aurelija Lingienė.
Dažniausiai vaikai paimami dėl smurto ir alkoholio
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų, kuriose auga apie 19 tūkst. vaikų.
Pasak „Gelbėkit vaikus“ vadovės Rasos Dičpetrienės, Lietuvoje vaikai į globos namus dažniausiai patenka dėl to, kad jų biologinėje šeimoje jiems gyventi nebeįmanoma.
„Gali būti, kad vaiko gyvybei gresia pavojus, pavyzdžiui, namuose nėra maisto, yra smurtas artimoje aplinkoje, ir net nebūtinai patys vaikai turi nukentėti, užtenka vien to, kad jie turi matyti vienas prieš kitą smurtaujančius tėvus.
Taip pat, aišku, dažnai šeimoje būna problemų su alkoholiu. Blogiausia, kai visa tai susijungia į vieną krūvą“, – sakė R. Dičpetrienė.
Ji pasakojo, kad apie 60 proc. šeimų, iš kurių yra paimami vaikai turi problemų susijusių su alkoholiu: „Vyrauja stereotipinė nuomonė, kad visi yra alkoholikai, bet taip tikrai nėra.“
Psichologė A. Lingienė taip pat pastebi, kad socialinės rizikos šeimose dažnai trūksta elementarių bendravimo su vaiku žinių. „Žmonės nebemoka bendrauti, nebemoka būti tėvais. Vaikams nereikia ypatingų tėvų. Jiems reikia tėvų, kurie siųstų ženklus vaikams ir parodytų, kad jie yra mylimi“, – teigė psichologė.
Didžioji dalis globos namuose augančių vaikų turi tėvus, tačiau negali grįžti į šeimas, nes jų tėvams trūksta tėvystės, socialinių įgūdžių.
Bijo priglausti vaikus?
Šiuo metu Lietuvos vaikų globos namuose auga šiek tiek daugiau nei 3 tūkst. vaikų. Tačiau tik apie 2 proc. yra netekę abiejų tėvų.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, įprasta, kad kai šeimoje įvyksta nelaimė ir miršta abu tėvai, vaikus dažnai priima globoti tetos, dėdės, seneliai ar kiti giminaičiai. Tačiau kodėl giminės neskuba globoti vaikų, kurių tėvai gyvi, tačiau turi problemų ir praranda vaikus?
„Aš negalėčiau įvardinti konkrečios priežasties. Galbūt giminės pabūgsta, manau, kad dažnu atveju išsigąsta, kad nepajėgs pasirūpinti vaikais“, – svarstė R. Dičpetrienė.
Psichologė Aurelija Lingienė pabrėžė, kad vaikams labai svarbu jausti ryšį su namais, šeima, artimaisiais.
„Kad ir kaip bebūtų, tie vaikai ilgisi tėvų, ilgisi namų. Institucijos vaikui nesuteiks tokio prisirišimo jausmo, tokio ryšio su žmogumi, kokį gali suteikti mama, tėtis ar bent jau močiutė, teta“, – kalbėjo psichologė.
„Čia yra vienas iš skaudžiausių momentų, kad vaikai ne našlaičiai, turi šeimą, bet vistiek auga institucijose. Tokiais atvejais aš prisimenu, kad Smetonos laikais vaikų namų Lietuvoje nebuvo ir kažkokiu būdu tie vaikai gyveni.
Juk būdavo tos pačios problemos – ir našlaičiais likdavo vaikai, ir neturėdavo kur gyventi. Bet kažkaip, kažkokiu būdu giminaičiai, kaimynai ar bendruomenė tuos vaikus priglausdavo. Gaila, kad šiuo metu tiek vaikų yra institucijose, nes sunku patikėti, kad tų giminaičių nebūtų“, – kalbėjo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.
Žala gali būti nepataisoma
Psichologai, vaikų teisių atstovai ir socialiniai darbuotojai pastebi, kad ir kokia bloga situacija bebūtų namuose, vaikai niekada nenori palikti šeimos, namų.
„Iš savo patirties žinau, kad vaikai kartais net slepiasi, kai atvažiuoja vaiko teisės, socialiniai darbuotojai, kad tik jų neišvežtų. Jie nežmoniškai bijo šito dalyko. Tikrai faktas yra tas, kad paėmimas vaiko iš šeimos, jam yra didžiulė trauma“, – sakė R. Dičpetrienė.
A. Lingienė teigė, kad suaugusiems nesunku suprasti, kodėl vaikai yra paimami iš šeimos ir apgyvendinami globos namuose. Tačiau patiems vaikams tai – nesuvokiama.
„Jiems tėvai, kad ir kokie bebūtų – visas pasaulis. Vaikai ilgisi jų, verkia, pyksta, išsilieja ant globos namų auklėtojų“, – pasakojo psichologė.
Abi pašnekovės sutinka, kad nors didelė dalis vaikų globos namų darbuotojų ir stengiasi, kad vaikai patekę į valstybines institucijas ir jaustųsi kuo geriau, dažniausiai tai neduoda jokių vaisių.
„Mes visi turime savo istoriją, turime savo gražius vaikystės prisiminimus. Daugelis turime nuotraukas, mamos pasakojimus apie pirmą žodį, apie pirmus žingsnius. Maža dalis vaikų, gyvenančių globos namuose turi savo asmenines nuotraukas.
Galime padaryti globos namus gražius ir jaukius, nupirkti gražius baldus ir pan. Tačiau vaikams reikia ne to. Jiems reikia emocinio ryšio, o vaikai jo nei su gražiais baldais, nei su dažytomis sienomis neturės. Taip pat jo neturės ir su auklėtoja, nes ji viena, o vaikų – daug“, – kalbėjo A. Lingienė.
„Auklytės globos namuose nesuteiks vaikui tokio saugumo ir prisirišimo jausmo, kaip suteiktų šeima, artimieji, globėjai. Nors situacija gerėja ir globojamų vaikų dvigubai daugiau nei augančių globos namuose, ji vis dar nėra tobula“, – pasakojo R. Dičpetrienė.
Šiuo metu Lietuvoje yra globojami 6 tūkst. vaikų. Tačiau, pasak R. Dičpetrienės, to nepakanka. Siekiamas tikslas – Lietuva be globos namų, tačiau to pasiekti be žmonių, priimsiančių globoti vaikus, neįmanoma.
