Kiek vyresni žmonės laigo po miškus ieškodami baravykų. Jaunesnieji skeryčiojasi po skverus ir parkus medžiodami pokemonus. Laimikiu tiek vieni, tiek kiti dalijasi feisbuke.
Kuo grybas skiriasi nuo pokemono? Puiki tema psichologijos, filosofijos ar net ekonomikos daktaro disertacijai, ar ne?
Prisipažinsiu, ir aš pastaruoju metu grybavau. Tiesa, ne miške – bijau būti nuvarytas į kapus bene mažiausios šioje žemėje teroristės erkės. Ir ne su telefonu rankose – skaičiau, kad kiek didesni teroristai vienišą pokemonų medžiotoją gali įsivilioti į nuošalų skersgatvį ir lygiai taip pat nuvaryti į kapus.
Atostogavau, o atostogaudamas stengiuosi pagrybauti savo mėgstamose giriose – knygose.
Kuo skiriasi grybavimas, pokemonavimas ir skaitymas? Visi šie pomėgiai tam tikru požiūriu naudingi, bet jie reikalauja išsamesnio tyrimo, verto daktaro disertacijos.
Kol kas aišku viena – gausioje grybų, pokemonų ir leidinių pasiūloje lengva pasimesti, prarasti orientaciją, išsitaškyti.
Aišku, jeigu nesi taip išprusęs, kaip toji moteris, apie kurią pasakojo viena dvidešimtmetė bičiulė: „Žinai, pažįstu tokią 60–65 metų moterį. Ji be galo mėgsta gaudyti pokemonus, o laisvalaikiu neatitraukia akių nuo serialo „Sostų karai“.
Kaip tokio amžiaus, tai žiauriai apsiskaičiusi, ar ne?“
Kadangi aš kiek menkiau išprusęs, knygą šiai vasarai rinkausi naujovišku būdu. Perskaičiau, kad tokie mokslininkai J.Archer ir M.Jockersas sukūrė algoritmą, pagal kurį galima numatyti, kuris romanas atitinka visus bestselerio principus.
Anot jų, pagal tą algoritmą buvo nustatyta, kad pastarųjų 30 metų bestselerių paradigmą šimtu procentų atitinka amerikiečio D.Eggerso romanas „Ratas“.
2013 metais pasirodžiusi knyga tikru bestseleriu taip ir netapo, bet šiemet vis dėlto pasirodė lietuvių kalba. Ji buvo mano grybas, mano pokemonas, mano šios vasaros knyga, pasirinkta pagal tikro grybautojo principus.
Apie ką šis romanas? Apie ateities pasaulį, kurio užuomazgose dauguma mūsų jau šiek tiek gyvename. Tai socialinių tinklų konglomerato kuriama kiek utopinė visuomenė. Joje svarbiausia – skaidrumas.
Kitaip tariant, visi turėtų elgtis taip, tarsi juos stebėtų vaizdo kamera. Ta skaidrioji, miniatiūrinių kamerų ir kitokių technologinių naujovių stebima visuomenė turėtų vadovautis trimis taisyklėmis.
Būtina neturėti nieko asmeniška, nes „tai, kas asmeniška, yra vogta“. Jei ką nors – mintį, veiksmą ar įspūdį – pasilieki sau, o ne pasidalini su kitais per socialinius tinklus, esi vagis, apvagiantis pasaulį.
Žodžiu, šiose privatumo laidotuvėse reikia viskuo, ką patiri, matai, išmanai, veiki, dalytis su kitais, nes „dalytis reiškia mylėti“. Viską vainikuoja bene esminis principas, kad „paslaptys yra melagystės“.
Ką tai reiškia? Jei visi žmonės be išimties neturėtų paslapčių, pasaulis taptų moralesnis, geresnis, skaidresnis, išmintingesnis. Jei visų pasaulio politikų kiekviena gyvenimo akimirka būtų stebima, jie dirbtų visapusiškai atsakingai.
Jei žinotum, kad esi stebimas, ar darbo metu lankytumeisi pornografiniuose puslapiuose?
Taip, viešumas, skaidrumas koreguoja moralę, elgesį, mąstymą. Bet įsivaizduokime ir kitokią situaciją.
Tarkime, jūs sergate išsėtine skleroze. Esate nusilpęs tiek, kad nelaikote šlapimo ir išmatų. Ir tą akimirką, kai prispirtas gamtinių reikalų silpnomis rankomis nesėkmingai stengiatės pasikelti nuo sofos, kurią papuošia plintanti dėmė, jūsų kompiuteris ir telefonas ima mirgėti nuo patarimų, pasiūlymų, užuojautų, padrąsinimų, patiktukų.
Tiesą sakant, D.Eggerso „Ratas“ – pernelyg tiesmukas ir lėkštas, kad patektų į mano mėgstamiausių knygų šimtuką, bet minčių jis kelia. Ir turbūt daugiau nei grybas ar pokemonas. Nors romanas nepajėgus atšaukti visuotinio grybavimo sezono, bet gali bent sumažinti grybautojų skaičių. Gal?
