Krinta į akis, kad labiausiai sumažėjo pakviestų studijuoti savo lėšomis asmenų, – net 14 proc., kai į valstybės finansuojamas studijų vietas pakviesta tik 3 proc. mažiau jaunuolių nei pernai.
Šįmet kiek sugriežtinus reikalavimus dalis labai prastai vidurines mokyklas baigusių abiturientų negalės studijuoti net ir savo lėšomis.
Žinoma, tai tik į naudą studijų kokybei. Juk kai drauge mokosi ir vos mokyklos atestatą gavę, ir gabūs studentai, labiausiai nukenčia pastarieji, nes dėstytojai priversti orientuotis į auditorijos žinių vidurkį.
Tačiau tai, kas naudinga visai švietimo sistemai, ne visuomet džiugina žūtbūt išsilaikyti mokslo rinkoje siekiančias nepopuliarias aukštąsias mokyklas. Būtent jos priima mokytis bet kokius abiturientus ir, jei tik jie moka už mokslus, suteikia jiems ne žinių, o nieko vertą diplomą.
Padėtis esmingai nesikeis dar ir šiais metais, bet gal žengti pirmieji žingsniai uždarant abejotinų diplomų kepyklas. Lietuvoje iš viso veikia 47 aukštosios mokyklos. Nė 3 mln. gyventojų neturinčiai šaliai tiek universitetų ir kolegijų aiškiai per daug.
Antai Suomijoje, kurioje gyvena 5 mln. žmonių ir valstybė skiria švietimui gerokai daugiau pinigų, per keletą metų aukštųjų mokyklų sumažėjo nuo 48 iki 38. Universitetų ten likę 14, o Lietuvoje – vis dar 22, kai Estija jų skaičių jau sumažino iki septynių.
Universitetų gausa ir nulemia, kad juose studijuoja neproporcingai daug studentų, o profesinį išsilavinimą teikiančiose kolegijose – jų per mažai. Šiais metais 61 proc. stojančiųjų prioritetą teikė universitetams, 39 proc. rinkosi kolegijas, nors naudingiau būtų atvirkštinė proporcija.
Dar blogesnė profesinių mokyklų padėtis – jos Lietuvoje laikomos visiškai neprestižinėmis, nors girdėti specialistų balsų, kad į jas reikėtų nukreipti bent 40 proc. besimokančio jaunimo.
Mat net truputį daugiau nei pusė lietuvių įgyja aukštąjį išsilavinimą. Pagal šį rodiklį pirmaujame Europoje tarp 30–34 metų asmenų. Lietuvoje aukštojo mokslo diplomus yra įgiję net 57,6 proc. šios grupės žmonių, Latvijoje – 41,3 proc., Estijoje – 45,3 proc.
Sunkiai išsilaikančių aukštųjų mokyklų atstovai aiškina, kad Lietuva tuo turėtų didžiuotis, ir teigia, jog daugybė aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių yra didžiulis šalies turtas. Tai būtų tiesa, jei visi gautų ne tik diplomus, bet ir paklausias specialybes, o taip nėra.
Bet ne visos aukštosios mokyklos net nori žinoti, kokia jų absolventų dalis dirba pagal specialybę. Ne paslaptis, kad daug aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų įsidarbina ir sekretorėmis biuruose, ir kasininkais prekybos centruose, nors šiam darbui anaiptol nereikia kolegijos ar juo labiau universiteto diplomo.
Kaip smarkiai aukštųjų mokyklų kiekybiniai rodikliai prasilenkia su studijų kokybe, rodo ir šalies mokslo tarptautiškumo vertinimai.
Nors pastaraisiais metais Lietuva investavo šimtus milijonų eurų ES paramos lėšų į mokslo slėnius ir mūsų šalyje dirba kone tris kartus daugiau tyrėjų nei Estijoje, lietuviai atsilieka nuo estų pagal tyrimų ir publikacijų su užsienio autoriais ir citavimo tarptautiniuose leidiniuose skaičių.
Mūsų šalis velkasi ES uodegoje pagal užsienio tyrėjų ir studentų pritraukimą, tarptautinio pripažinimo sulaukusių mokslo darbų, išradimų, inovacijų skaičių. Mokslininkai dažnai tenkinasi tik publikacijomis savo aukštosios mokyklos leidinyje, o į tarptautinę mokslo lygą neprasimuša.
Kyla klausimas, ką pakeis mažėjantis studentų skaičius, jei politikai ir ateityje nesiryš ryžtingai pertvarkyti aukštojo mokslo sistemos, uždaryti prasto lygio universitetų ar kolegijų.
Tačiau šių metų duomenys rodo, kad konkurencija tarp aukštųjų mokyklų vers jas bendradarbiauti, rengti bendras mokymo programas, jungtis.
Juk viena didžiausių problemų – didžiulė studijų fragmentacija.
Aukštosios mokyklos konkuruodamos dėl studentų ne tik dubliuoja viena kitą, pasiūlydamos tokias pat mokymo programas, bet ir jas smulkina, prisigalvoja įmantrių, nors ir neturiningų, pavadinimų.
Šįmet valstybei nesutinkant finansuoti studijų, kurias renkasi vos keli studentai, nutrauktas priėmimas net į 82 mokymo programas – beveik į kas dešimtą. Bus leista tik jas baigti jau studijuojantiems asmenims.
Tarp studijų programų, kurios nesulaukė net minimalaus studentų dėmesio, tokios specialybės kaip optometrija, inotyvaus ūkininkavimo vadyba, interaktyvioji kartografija, gynybos ir saugumo institucijų valdymas ir net įvaizdžio stilistas, mados rinkodara, karjeros valdymas.
Jei yra šių specialybių poreikis, jį patenkins ir platesnio profilio specialistai, o šitaip studijas susmulkinusioms aukštosioms mokykloms teks neišvengiamai mažinti administracinį aparatą ir dėstytojų skaičių, jungtis arba net nutraukti veiklą.
