Mat į viešumą iškilus faktams, kaip šiltai visomis prasmėmis gyveno savivaldybei pavaldžios įmonės vadovų grupė, tyrimą pradėjo ir Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.
Iš pradžių etikos sargai sutartinai tvirtino – savęs priedais prie algos pasimaloninti nevalia, tai gali daryti tik valdyba.
Pro jų akis neprasprūdo ir tai, kad į šilumos kainą įtraukta ir įmonės vadovų vaikų poilsio stovyklų ir studijų „dedamoji“, taip pat direktoriaus važinėjimo tarnybiniu automobiliu ypatumai.
Bet per kelis mėnesius raseiniškių nuodėmės susitraukė iki akimi nebeįžiūrimo dydžio.
Pasirodo, staiga atsirado popierėlis, kuriame parašyta, jog per patį ekonomikos sunkmetį, 2009-aisiais, S.Bartkus pabandė nusišalinti nuo priedų sau pasiskyrimo, o tuometė valdyba tokiam žingsniui nepritarė.
Tai kas, kad tą etiškąją dieną Raseiniuose dar nė nekvepėjo statybomis, už kurių priežiūrą S.Bartkus sau ir išrinktiesiems po penkmečio dosniai dalijo priedus.
Be to, įmonės valdyba keitėsi taip dažnai, kad sunku būtų ant popieriaus lapo sutalpinti narių sąrašą.
Tačiau priedais besišvaisčiusio ir sau kone po 2500 eurų per mėnesį pasiskirdavusio direktoriaus pateikto popierėlio etikos sargams pakako – jie nutarė, kad jo reputacija nepriekaištinga.
Sąmokslo teorijų kūrėjai čia iš karto prisiminė viduramžius. Mat XII–XV a. Katalikų bažnyčios vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių buvo prekyba indulgencijomis.
Kol 1567 m. to neuždraudė popiežius Pijus V, turtingieji galėdavo nusipirkti ir jau padarytų, ir būsimų nuodėmių atleidimo raštą.
Regis, istorijos ratas apsisuko – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos indulgenciją gavo tikrai ne bėdžius.
