Ukmergės rajone įsikūrusi kaimą dėmesiu pagerbė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir ne todėl, kad jame būtų prikūlę itin daug grūdų ar nukasę rekordinį bulvių derlių. Veikiau priešingai – tam tikra prasme tai yra baisiausia šalies vieta.
Aukšta viešnia mėlynu kostiumu susitiko su bendruomene, apžiūrėjo neseniai atidarytą vaikų dienos centrą, šnektelėjo su priklausomybių kamuojamomis mamytėmis.
Visi pasikalbėjo ir išsiskirstė. O Tulpiakiemis liko. Su savo problemomis, kurios iš tiesų yra ir daugelio kitų panašių Lietuvos vietovių atspindys. Šią gyvenvietę vieni vadina piktžaizde, kiti – juoduoju Lietuvos portretu. Čia jau daug metų dirbanti socialinė darbuotoja ir vaikų dienos centro direktorė atkerta: „Tulpiakiemis toks pats, kaip ir likęs pasaulis.“
Kas gi tokio įdomaus šiame kaime, kur dabar gyvena apie 260 žmonių. Iš jų 50 – vaikai. „Tai – tikrai išskirtinė gyvenvietė Lietuvoje, nedaug tokių vietų, kuriose penktadalis gyventojų būtų vaikai, beturime“, – pabrėžė Vilma Šidlauskienė, Tulpiakiemio vaikų dienos centro įkūrėja ir direktorė.
Tačiau labiau nei didelis kaime esančių vaikų skaičius stebina kas kita. Iš to pusšimčio vaikų net 39 auga socialinės rizikos šeimose. Kitaip tariant – pas girtuoklius ir mušeikas.
„Socialinės rizikos šeimų nėra labai daug, apie dešimt. Esmė ta, kad jose auga po šešis, septynis ar aštuonis vaikus“, – paaiškino V.Šidlauskienė.
Kolūkio butų gyventojai
Kaip nutiko, kad Tulpiakiemyje tiek vaikų auga socialinės rizikos šeimose? Pasirodo, visa tai mena senus laikus.
Kaip pasakojo Tulpiakiemio socialinė darbuotoja Lina Balčinskienė, kaime nuo kolūkių laikų buvo likę daugiabučiai namai. Vėliau jie buvo perdaryti į socialinius būstus, pradėta ten kelti sunkumų užkluptas šeimas. „Šeimos čia buvo atkeliamos tai iš miesto, tai iš kitur. Aš jau čia dirbu dešimt metų, tai matau, kad viena mama yra jaunesnė, o kitos jau seniai ten gyvena“, – sakė L. Balčinskienė.
Socialinė darbuotoja neslėpė: dažniausios Tulpiakiemyje gyvenančių socialinės rizikos šeimų bėdos – alkoholis ir socialinių įgūdžių stoka. Tiesa, patikino, kad su šeimomis yra nuolat dirbama.
„Bandome įvairiais būdais padėti. Stengiamės gydyti nuo priklausomybių, kadangi jau ir Ukmergėje ši paslauga teikiama, nukreipiame juos pas psichiatrus, psichiatrai kreipia pas kitus specialistus, kurie skiria gydymo būdą“, – pasakojo L.Balčinskienė.
Socialiniai darbuotojai taip pat moko tas šeimas paprasčiausių įgūdžių – kartu važiuoja apsipirkti, padeda susimokėti mokesčius. „Kartu galvojame ko reikia, ką pirkti, gal malkų, gal batų, priklausant nuo situacijos, kokia yra šeimoje“, – kalbėjo moteris.
Nors ir stengiamasi su šeimomis dirbti, pasitaiko atvejų, kai tenka paimti vaikus. Šiuo metu vienos šeimos vaikai gyvena globos namuose, tačiau tikimasi, kad jie galės grįžti namo.
„Kaime nieko nėra“
Be prieš tris mėnesius atidaryto vaikų dienos centro bei bendruomenės namų kaime, galima sakyti, nieko daugiau nėra.
„Nei mokyklos, nei darželio, nei kultūros centro. Tik bendruomenė, kuri dešimt metų veikia ir kartas nuo karto tiems vaikams kažką suorganizuodavo. Jie matė, koks reikalingas buvo dienos centras“, – sakė V.Šidlauskienė.
Visi kaimo vaikai, tiek iš socialinės rizikos, tiek iš paprastų šeimų, lanko už 15 kilometrų nuo Tulpiakiemo esančią Siesikų gimnaziją. Mažieji dienas leidžia greta gimnazijos esančiame lopšelyje-darželyje. Grįžę iš mokyklos ar darželio, vaikai likusią dienos dalį gali praleisti dienos centre.
Kol vaikai mokykloje, dalis tėvų dirba pas vietinius ūkininkus. „Aplinkiniai ūkininkai dalį darbo poreikio patenkina, bet darbų pasiūla labai kukli. Jie tikrai dėl tų tėvų stengiasi – prižiūri, globoja, padeda ir kitas problemas spręsti. Tačiau vis dėlto, ūkininkai negali visiškai patenkinti poreikio oriai dirbti ir užsidirbti“, – pasakojo vaikų dienos centro direktorė.
Tiesa, ne visi socialinės rizikos šeimų tėvai noriai eina dirbti. Kaip ir daugelyje bendruomenių, Tulpiakiemyje yra ir visai nemotyvuotų žmonių, kurie patys neieško galimybių, o joms atsiradus – neskuba jomis pasinaudoti.
Socialinė darbuotoja L.Balčinskienė sakė, kad dažniausiai socialinės rizikos šeimos gyvena iš socialinių ar vaikų išlaikymo fondo išmokų: „Tos išmokos yra kontroliuojamos per seniūniją. Su šeima dirbama, galvojama ką gavus išmokas pirkti, kur protingai išleisti pinigus“.
Dienos centras – vilties žiburys
Tačiau dabar Tulpiakiemyje gyvenantiems socialinės rizikos šeimų vaikams nušvito viltis. Prieš maždaug tris mėnesius čia duris atvėrė vaikų dienos centras. „Vaikai noriai ateina, atsiranda daugiau viešumo, jie nebebūna užsidarę savo „sultyse“. Kai kurie vaikai iš kaimo gyvenime nėra kojos iškėlę, nebent kur nors į ligoninę. Kartais iš dienos centro pavežėdavau vaikus, tai yra buvę, kad sakydavo: „Mano brolis pirmą kartą mašina važiuoja“, – kalbėjo dienos centro direktorė V. Šidlauskienė.
Direktorė pasakjo, kad dienos centre vaikams siūloma šviečiamoji veikla, higienos įgūdžių ugdymo pamokėlės, meniniai užsiėmimai, pokalbiai, situacijų analizės, mokomųjų filmų peržiūros ir t.t.
Taip pat rengiamos ir vaikų gimtadienių šventės, nes kai kurie niekada gyvenime jų nėra šventę.
„Vasarą sugalvojome išpildyti visų vaikų po vieną svajonę, klausėme, kokią pramogą jie norėtų sau sugalvoti. Tai iš pradžių jie net nedrįso svajoti, net nemokėjo įvardinti ko jie norėtų, nes niekada nieko neveikė tam kaime.
Buvo dalis vaikų, kurie prašė nuvežti prie upės. Paskui paaiškėjo, kad ta upė yra jūra, prie kurios nėra buvę. Vienas vaikinas norėjo traukiniu pavažiuoti, tai jam „Lietuvos geležinkeliai“ dovanojo kelionę. Kiti taip ir neišdrįso įvardinti, tai sugalvojome už juos. Bandome vaikus grąžinti į tą pasaulį, kuris jiems priklauso“, – pasakojo V.Šidlauskienė.
Svajonėse – blaivi Lietuva
Socialinės darbuotojos Linos Balčinskienės paklausiau ar ji tiki, kad Tulpiakiemyje gali nelikti socialinės rizikos šeimų? Moteris atsakė atvirai – tokia idėja jį stipriai abejoja.
„Šiai dienai mūsų Tulpiakiemis susilaukia daugiau dėmesio, bet tai nėra vien mūsų kaimo problema, tai – yra visos Lietuvos problema. Visoje šalyje yra tokių kaimų, tokių šeimų. Čia turi labai stipriai dirbti visa komanda. Svajoti galime, o blaivi Lietuva yra mūsų svajonė, misija ir vizija“, – sakė L.Balčinskienė.
