„Norėčiau pasidalyti prieš 22 metus Palangoje, viešint Pasaulio lietuvių jaunimo stovykloje, daryta nerūpestingų vaikų nuotrauka ir paprašyti atsiliepti joje esančius žmones. Pamenu, kaip vienas iš vaikų, vardu Martynas, pasakojo, kuo jis bus užaugęs, ir svajojo apie labai neįprastą profesiją – banginių ląsteles tiriantį mokslininką. Tuomet tai atrodė keista ir Lietuvoje vargu ar įmanoma. Labai norėčiau sutikti Martyną šiandien, perduoti jam linkėjimus ir paklausti, ar pavyko tapti mokslininku“, – taip kalbą su pasaulio lietuviais pradėjo D. Bartninkienė.
Skiriasi kartos
Pasak „Šviesos“ vadovės, diskusijose apie tai, kokios bus profesijos ateityje ir kaip joms ruoštis, vyrauja trys pagrindiniai klausimai: kuo, kaip ir kokiam tikslui reikėtų ugdyti vaikus? Tačiau kaip pasirengta sutikti vaikus mokyklose, į kurias jau šį rugsėjį ateis mokytis nauja visuomenės karta, vadinama alfa karta?
„Tai karta, su kuria dirbti patirties neturime niekas. Šiemet dar tik pradėsime mokytis, kaip tuos vaikus ugdyti, kaip su jais dirbti, kaip išnaudoti jų gebėjimus, kad pasiektume norimą rezultatą. O tikslas visiems tėvams yra vienas – kad vaiką gyvenime lydėtų sėkmė, nesvarbu, kuo jis būtų“, – teigė D. Bartninkienė.
Ji priminė, kad yra įvairiausių kartų pavadinimų, bet dažniausi – x, y, z kartos ir naujoji alfa karta. Po dvidešimties metų darbo rinkos dalyvės bus keturios kartos – alfa karta, kuri į mokyklas ateis nuo šio rugsėjo, šiandien vyraujanti y karta (gimę nuo 1980 metų), taip pat x karta (gimę nuo 1965 metų) ir z karta, kuri jau mokosi mokyklose. Pasak D. Bartninkienės, visų šių kartų žmonės turi savo bruožų, ir tai kelia didžiausią klausimą švietimui, nes neaišku, kaip su skirtingos kartos žmonėmis dirbti ir kaip juos mokyti: „Metodai, pagal kuriuos mokykloje mokėmės mes, netinka vaikams, kurie mokosi dabar, ir tikrai netiks vaikams, kurie dar tik ateis į mokyklą.“
Kokių ateityje bus profesijų?
Mokslininkai, analitikai yra įvardinę pagrindines visuomenės pokyčių kryptis, labiausiai lemiančias mūsų ateitį. Pavyzdžiui, pasak „Ernst&Young“ tyrėjų, tai skaitmeninė ateitis, verslumas, globali rinka, urbanizacija, ištekliai ir sveikatos apsauga. Kalbėdama apie svarbiausius XXI a. gebėjimus, D. Bartninkienė išskyrė šias savybes: kaip žmogus pasitinka besikeičiančią aplinką, geba reaguoti į pokyčius, prisitaikyti, komunikuoti, lyderiauti, spręsti kasdienines problemas. Tai reiškia, kad pasakymas „mokymasis visą gyvenimą“, kuris šiandien atrodo tuščiai skambantis, iš tiesų taps labai svarbus.
Ką veiks į mokyklą tik dabar ateinantys žmonės, yra paskelbęs žurnalas „The Futurist“. Tarp būsimų profesijų – genų programuotojas, maisto inžinierius, biomedicinos inžinierius, smegenų augintojas, kosmoso eismo reguliuotojas, gamtos konservuotojas, genetinio programavimo teisininkas ar namų robotų programuotojas. Pasak D. Bartninkienės, galime šiomis spėlionėmis tikėti arba ne, bet aišku viena – mes iš tiesų nežinome, kaip bus, tačiau turime tam ugdyti ir ruošti vaikus. „Šviesos“ leidyklos vadovė prisiminė taiklią VGTU profesorės Jelenos Stankevičienės mintį, kad svarbiausia yra gebėjimas pamatyti tai, kas nėra paslėpta.
Lietuvoje padėtis kebli
Nors ateities prognozės atrodo aiškios ir teikia daug vilčių, deja, dabartinės švietimo situacijos Lietuvoje apžvalga yra liūdnesnė.
„Mes deklaruojame, kad vaiką ruošiame gyvenimui, o iš tikrųjų – egzaminams. Mokyklų ir mokytojų veiklos kokybė šiuo metu yra vertinama skaičiuojant ir lyginant egzaminų rezultatus. Tačiau užduokime klausimą: kas svarbiau – asmenybės ugdymas ar akademiniai rezultatai? Esu įsitikinusi, kad svarbu ir viena, ir kita, o šie du dalykai vienas kitam neprieštarauja, bet itin svarbu yra tai, kaip, kokiu būdu mes to siekiame“, – teigė D. Bartninkienė.
Lektorė atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos moksleivių mokymosi rezultatai prastesni nei Europos vidurkis ir pasidalino patirtimi, kad mokyklose deklaruojami tikslai neatitinka vertinimo kriterijų, mokytojai yra pavargę nuo begalinių reformų. Ji taip pat išskyrė tėvus, kurie vis labiau įsitraukia į mokinių ugdymą, tačiau dažnai nežino, kaip tą daryti, ir mokinius, kuriems neįdomu mokytis pagal senus metodus.
Skaičiai – ne vaikų naudai
Per dešimtmetį mokinių Lietuvoje sumažėjo 35 %, tačiau mokytojų mažėja kur kas lėčiau (per tą patį laiką – 21 %), taigi mokytojų vaikams per daug. Lietuvoje mokyklų bendruomenės yra nedidelės, vidutinis skaičius – apie 300 vaikų, o pastatai dideli. D. Bartninkienė atkreipė dėmesį, kad turime mokyklų, kur plotas vienam vaikui siekia net 385 kv. m. – tiek, kiek krepšinio aikštelės, bet iš tiesų reikėtų daugiau tikrų krepšinio aikštelių, o ne pustuščių pastatų. Rekomenduojamas optimalus plotas vienam vaikui yra apie 10 kv. m., bet 2014 m. duomenimis, plotas buvo didesnis beveik 80 % Lietuvos mokyklų.
Pasak „Šviesos“ leidyklos vadovės, niekas neabejoja, kad mokytojai yra patys svarbiausi vaiko ugdymo dalyviai. Tačiau jaunų mokytojų dirbti ateina labai mažai. Šiuo metu daugiau nei 30 % šalies mokytojų yra vyresni nei 55 metų, o dar beveik 20 % jų yra 50–54 metų amžiaus, tad po dešimties metų mokyklose dirbs daug senjorų. Vadovė pabrėžė, kad jau šiandien sunku rasti naujų mokytojų – jų tiesiog nėra, ir problema tik aštrės.
Ji kartu pacitavo ir mokyklų vertinimo agentūros šiemet paskelbtus duomenis apie tai, kokios yra mūsų šalyje pamokos. Pamoka Lietuvoje yra pagrindinė ugdymo forma ir įvertinta tik 2,5 balo iš 4. „Tos pačios mokyklų vertinimo agentūros duomenimis, 60 % pamokų yra mokymo paradigmos tipo. Pamokos, kuriose vaikai yra aktyvūs, tyrimo duomenimis, sudaro tik 10 %, o dar 30 % pamokų tik bandoma tą pasiekti. Vadinasi, 90 % pamokų vaikai tik klauso mokytojo, stovinčio prieš klasę, o patys neįsitraukia“, – tyrimą citavo D. Bartninkienė.
Ką daryti?
„Šviesos“ leidyklos vadovė tiki, kad veikiant drauge padėtį galima pakeisti. Ji kvietė paklausti savęs, ką galime padaryti dėl Lietuvos mokyklos, mokytojo, vaiko, ir įvardijo pagrindines siektinas kryptis.
„Tikslas – kad pamoka vyktų ne mokytojui pasakojant ir vaikams tik klausant, kad svarbus būtų ne tik akademinis rezultatas, bet ir procesas. Taip pat reikia skatinti savarankišką mokymąsi, kad vaikas jaustų atsakomybę už tai, ką išmoks, kad žinotų, ko mokosi ir kodėl jam to reikia. Svarbu skatinti mokinių įsitraukimą ir motyvaciją, kurios šiuolaikiniams vaikams labai trūksta, pateikti jiems šiuolaikinį ir interaktyvų, įdomų turinį. Diferencijuotos ir individualizuotos veiklos, atsižvelgiant į kiekvieno gebėjimus, padėtų vaikui sekti savo pažangą. Taip pat reikia kurti mokinio ir mokytojo bendradarbiavimo tradicijas. Ugdymo turinio formos turi būti įvairios, o pagalba mokantis prieinama visur ir visada“, – teigė D. Bartninkienė.
Kaip pavyzdį ji paminėjo pagal naująją lietuvių kalbos ugdymo programą šiemet leidyklos parengtą lietuvių kalbos vadovėlį pirmai klasei iš serijos „Taip“, skirtą mokytis tiriant. Jo autorės, žinodamos, kad dabartiniai mokiniai mažiau bendrauja tiesiogiai, trumpiau išlaiko dėmesį, jiems kebliau sekasi rašyti, svarstė, kaip šiuos sunkumus įveikti – kaip sukurti ir mokiniams, ir mokytojams patrauklų vadovėlį. Pasak D. Bartninkienės, naujai vaikų kartai skirtas vadovėlis buvo kuriamas kaip pagalba savarankiškai tyrinėjant, ieškant ir randant atsakymus knygoje ar aplinkoje, o kiekviena tema pradedama nuo klausimo „kas iš to?“.
Svarbus tėvų vaidmuo
Modernių ugdymo priemonių ir naujo požiūrio į vaiką labai reikia siekiant išugdyti stiprią asmenybę, ir tai gali daryti ne tik mokykla. D. Bartninkienė tiki, kad tėvai yra variklis, kuris turi padėti vaikui, tad jie privalo žinoti, kaip vaikas jaučiasi ir kaip jam sekasi mokykloje. „Formalius balus tėvai mato dienyne, tačiau jie neatspindi tikrųjų rezultatų, nes nerodo vaiko pažangos, neaišku, ko vaikas nesuprato ir t.t.
Daug naudingiau ir svarbiau žinoti, ar vaikas moka dirbti komandoje, kaip jam geriau sekasi mokytis, ar jis aktyvus, ar nebijo kalbėti prieš klasę, kokiais būdais ir metodais jis mokosi, kokį turinį naudoja mokytoja siekdama tikslų. Būtent tai yra žymiai aktualiau žmogui augant ir vystantis. O norint pažinti vaiką, svarbu įsiklausyti. Kaip aš sakau: bet kurią pasaulio kalbą galima išmokti, tačiau suprasti vaikų širdies kalbą – sunkiausia“, – pabrėžė leidyklos „Šviesa“ vadovė.
D. Bartninkienė sako, kad šiuos klausimus tėvai turi aktyviai kelti mokyklose, bendradarbiauti su mokytojais – tai padės keisti požiūrį į vaiką ir paskatinti visos švietimo sistemos pokyčius. Tam reikės nemažai jėgų ir laiko, todėl visa mokyklos bendruomenė – vaikai, mokytojai, tėvai – turi bendrauti ir dirbti išvien.
