Galima pažvelgti į tai ir iš kitos pusės. Jeigu neturite draugų arba pažįstamų, ilgą laiką gyvenančių užsienyje, tai galbūt esate matę bent vieną iš tų keistų TV laidų, kuriose kalbinamos dėl nežinomų priežasčių garsios asmenybės ar už žymių vyrų ištekėjusios lietuvaitės, gyvenančios Amerikoje.
Bene visos jos turi labai įdomų bruožą: kalbant būtinai reikia nors kas penktą žodį pasakyti angliškai (dažniausiai tai turi būti pats paprasčiausias žodis visame sakinyje), o tada paklausti: „Niu keip če būs lietuviškej?“. Anksčiau galvodavau, kad jos – tiesiog kvailos. Dabar supratau – nepraktikuojama kalba iš tiesų pasimiršta.
Kodėl apie tai rašau? Šiek tiek patyrinėjusi universitetų studijų programas likau labai nustebinta, kad studentai anglų kalbos mokosi tik vieną semestrą per visą studijų laikotarpį, geriausiu atveju – du semestrus.
Įdomu ir tai, jog būsimi komunikacijos specialistai, kai kuriose aukštosiose mokyklose ir būsimi politikai, kuriems anglų kalba yra ne privalumas, o būtinybė, mokosi jos tik pusmetį, o kitų specialybių studentai, kuriems anglų kalba nėra tokia svarbi – visus metus. Šaudė tu šaudė, Lietuva, laikykitės...
O čia „prišaudyti“ galima ir konkrečių faktų. Vilniaus universitetas (VU) – visas jo Komunikacijos fakultetas, ruošiantis būsimus žurnalistus, kūrybos komunikacijos, leidybos ir reklamos ekspertus – vienas semestras. Klaipėdos universitetas (KU) – žurnalistika, politikos mokslai ir apskritai visos specialybės – vienas semestras. Kauno technologijos universitetas (KTU), politikos mokslai – vienas semestras. Mykolo Riomerio universitetas (MRU) – viešoji politika ir vadyba, komunikacijos studijos, teisė – vienas semestras...
#Smagu? Yra dar. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) mechanikos inžinerijos studentai anglų kalbos mokosi visus metus, taip pat ir VU Matematikos ir informatikos fakultete. Nesakau, kad tai labai daug, bet būsimi politikai ir žurnalistai tikrai šluostosi ašaras vien pagalvoję, kad papildomi metai mokantis užsienio kalbos jiems kainuos pinigus, o vėliau dar teks apsijuokti prieš žmones, nes profesinės kalbos tai niekas jų taip ir neišmokė.
Vėliau verkia portalai, nes anglų kalbos nemokantys žurnalistai praranda daugybę rimtų šaltinių ir jiems reikalingos informacijos užsienio žiniasklaidoje, tada verkia skaitytojai, kad „žurnaliūgos“ tai visada vėluoja pateikti naujienas ir nieko įdomaus nemoka parašyti. Kai angliškai kalba politikai, tai verkia visi, tik jau nebe iš liūdesio...
Pabaigoje turbūt labiausiai šiam tekstui iliustruoti tiktų mūsų Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus žodžiai, pasakyti (maždaug taip jo kalboje ir parašyti) 2014 metų tarptautiniame UNESCO forume: „Lec kreiti bete, smate, mojinovativ, kriėjtiv en chuhierint fjūčia tugeve!“
