„Kalbant lietuviškai man dar pinasi liežuvis. Dvejus metus kalėjime teko bendrauti tik rusų kalba, su artimaisiais iš Lietuvos man neleido pasimatyti“, – atsiprašė V.Norkus, pasitikęs nuosavos įmonės „Daimas“ šiuolaikiškame, šviesiame biure Kaune.
Dvejus metus Minsko tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleidęs 48 metų verslininkas jaučiasi tarsi žmogus, kuris iš naujo mokosi vaikščioti po sunkios ligos.
Septynis biurus įvairiose valstybėse turinčios įmonės vadovas pamiršo savo darbo kompiuterio įjungimo slaptažodį.
Bet jis labiau jaudinasi ne dėl tokių rūpesčių.
Per dvejus kankinančios nežinios metus, kai be teismo nuosprendžio Baltarusijoje buvo kalinamas ir nuolat tardomas, V.Norkus patyrė sukrečiančių išgyvenimų.
Todėl jis kartais žnybteli sau į ranką patikrindamas, ar nesapnuoja ir tikrai jau yra laisvėje.
Lietuvio suėmimo ir įkalinimo istorija Baltarusijoje sulaukė didžiulio atgarsio.
Kai šių metų vasario 22-ąją Minske prasidėjo net keturis mėnesius trukęs teismo procesas, Baltarusijos žiniasklaida svarstė, kad jis gali būti surežisuotas.
„Aš neabejoju, kad mano sulaikymas buvo užsakytas, kad Baltarusijos jėgos struktūros tik vykdė nurodymą.
Žinau pavardes žmonių, kurie to siekė, bet nežadu keršyti.
Manau, kad ir be to po mano proceso Baltarusijoje gali įvykti lūžis, nes žmonės labai nepatenkinti, bijo eiti vadovauti įmonėms, kurti verslą.
Jėgos struktūros susidoroja su bendrovių vadovais, užsienio verslininkais, juos reketuoja.
Tačiau šį kartą savivalė peržengė visas ribas.
Tai liudija ir palaikymo laiškai“, – kalbėjo V.Norkus sklaidydamas šūsnį iš Baltarusijos jam atsiųstų atvirlaiškių bei vokų.
Išėjęs iš kalėjimo lietuvis labai nudžiugo vėl pamatęs beržus, žolę, saulę. Verslininkas nusipirko vieną geriausių fotoobjektyvų ir pasiruošė su dar didesniu atidumu negu anksčiau įamžinti jį supančią gamtą.
„Pirmus pusę metų kalėjime sapnuodavau, kad fotografuoju. Man to labai trūko“, – ištarė V.Norkus.
Tačiau daug laiko ilsėtis kaunietis neturi: „Teks nemažai dirbti. Nors įmonės veikla nesustojo, reikia sugrąžinti verslą į buvusias vėžes.“
Planuoja atšokti vestuves
Poilsiu trumpai džiaugėsi ir lietuvio mylimoji baltarusė Ana Šareiko, Vitebsko broilerių fabriko direktorė, buvusi Baltarusijos Tarybos deputatė.
Neseniai paleista iš Minsko tardymo izoliatoriaus ji sugrįžo į savo darbo kabinetą.
Laukdami savo ilgametės vadovės fabriko darbuotojai vyrai pasipuošė šventiniais kostiumais, o moterys – gražiausiomis suknelėmis.
55 metų baltarusei teks ne tik vėl prikelti nustekentą paukštyną. Valdžia nori jai užkrauti dar penkis kolūkius ir įpareigoti pastatyti dvi gamyklas – kalakutų bei pieno perdirbimo.
Be verslo rūpesčių, V.Norkus ir A.Šareiko turi ir malonesnių. Pora planuoja rugpjūtį pagaliau atšokti vestuves.
Prieš dvejus metus V.Norkus nespėjo įteikti savo moteriai gražaus sužadėtuvių žiedo.
Ji turi kuklų žiedelį, kurį lietuvis išlankstė iš vielos kalėjimo kameroje.
Žiedas mylimajai, kalėjusiai iki teismo ir per visą procesą tame pačiame Minsko kalėjime kaip ir V.Norkus, buvo perduotas slapta. Taip pat slapta ją pasiekdavo ir lietuvio rašyti meilės laiškai.
Kai A.Šareiko su kitais kaltinamaisiais buvo paleista teismo salėje, ji apsikabino V.Norkų ir nenorėjo jo palikti vieno stikliniame narve. Moters skruostais riedėjo ašaros.
Nei siaubingos kalinimo sąlygos, nei tardytojų klasta ar meilužiu apsimetęs liudytojas neįstengė užgesinti lietuvio ir baltarusės meilės.
„Niekada neabejojau mūsų jausmų stiprumu. Mes planavome susituokti dar 2014 metais.
Jėgos struktūros klausėsi mūsų pokalbių, tačiau joms nepavyko mūsų išskirti. Kalėjime patirti išbandymai tik dar labiau sustiprino mūsų ryšį“, – „Lietuvos rytui“ atviravo V.Norkus.
Dienraštis – langas į pasaulį
– Dvejus metus jums neleido pamatyti savo vaikų, rašyti jiems laiškų lietuviškai, uždraudė susituokti su mylima moterimi, nuolat tardė. Kaip visa tai ištvėrėte? – paklausiau V.Norkaus.
– Svarbiausia – susigalvoti veiklos, kitaip gali išprotėti. Kameroje yra televizorius, bet jis rodo tik kai kuriuos Baltarusijos ir Rusijos televizijų kanalus.
Aš radau veiklos ir jau po pusės metų man jau trūkdavo laiko.
Kasdien po penkias valandas mokiausi anglų kalbos, skaitdavau knygas, taip pat „Lietuvos ryto“ dienraštį, kurį man į kalėjimą užprenumeravo draugai.
Laikraštis man labai padėjo – jis buvo mano langas į pasaulį.
Versdavau „Lietuvos ryto“ straipsnius baltarusiams – jiems gyvenimas Lietuvoje atrodo kaip iš fantastikos filmo.
Baltarusiai netikėjo, kad Lietuvos kalinimo įstaigose tokios geros sąlygos, kad kaliniai gali skųsti valstybę ir reikalauti atlyginti žalą.
Turiu lengvosios atletikos trenerio diplomą. Kas antrą dieną sportuodavau ir dar kitus treniruodavau. Kad galėtume atlikti kuo įvairesnių pratimų, prie gultų pririšdavome paklodes, kilnodavome vienas kitą. Ventiliacijos grotelės tiko prisitraukimams.
Pirmoje kameroje iš penkių kalėjusių baltarusių įtikinau mankštintis net keturis.
– Palyginus jūsų ankstesnį atvaizdą nuotraukose su dabartiniu matyti, kad numetėte svorio. Kuo jus maitino?
– Numečiau 9 kilogramus, vėliau du vėl priaugau. Maisto suimtiesiems duoda mažai, o ir tas baisus, nekaloringas.
Iš pradžių jo net neragavau, po to valgydavau tik sriubą – viralą su keliais burokėlių griežinėliais. Didžiausias skanėstas už grotų – balta forminė duona.
Vienam suimtajam per mėnesį leidžiama įnešti 30 kilogramų daiktų – drabužių, higienos priemonių, maisto produktų, knygų. Sulaukę maisto siuntinių patys virdavome sriubas plastikinėje dėžėje nuo silkių.
Kamerose – ir šnipai
– Kodėl jus vis kilnojo po kameras?
– Minsko tardymo izoliatorius-kalėjimas Nr.1, kuriame mane laikė, statytas dar Rusijos imperatorės Jekaterinos II valdymo laikais, daugiau kaip prieš 200 metų.
Nuo to laiko niekas nepakeista. Tik kalinių padaugėjo dvigubai, todėl suimtieji laikomi net buvusiose arklidėse.
Iš pradžių mane įkurdino vienoje geriausių kamerų – 12 kvadratinių metrų, skirtoje keturiems žmonėms, nors iš tiesų joje gyvena penki šeši. Iš pradžių miegodavau ant grindų.
Po to mane perkėlė į kitą kamerą su 15 suimtųjų, kur kiekvienam skirta po kvadratinį metrą. Jaučiausi neblogai, nes turėjau su kuo bendrauti. Ten kalėjo baltarusis, kuris buvo suimtas vien dėl to, kad jėgos struktūros galėtų paspausti jo tėvą.
Pamatę, kad ėmiau sutarti su kitais suimtaisiais, iš ten mane iškėlė. Atsidūriau kameroje, kur yra 6 gultai, o laikomi 7–8 žmonės.
Aš negaliu išsimiegoti, jei toje pačioje patalpoje kas nors garsiai knarkia.
Į tą kamerą specialiai įkėlė apie 140 kilogramų sveriantį storulį. Jis knarkdavo taip, kad visas aukštas drebėdavo.
Šalia jo teko gyventi daugiau kaip metus.
Pasidariau ausų kamštukus ir nusikėliau į kampą toliau nuo jo, kad gultas nevibruotų. Gultai kieti, metaliniai, o ant jų padėti labai ploni čiužiniai. Jautiesi tarsi miegotum ant kieto suolo.
Yra ir dar baisesnių kamerų. 25 kvadratinių metrų patalpose gyvena apie 30 žmonių, gultai – trijų aukštų.
Kai būna patikrinimas, nėra vietos visiems išsirikiuoti – suimtieji tik galvas iš lovų pakelia. Per vidurį stovi mažas stalas laiškams rašyti.
Netgi ir žiemą, nors atidarytas mažas langas, viduje tvyro 30–35 laipsnių karštis, o per sienas teka vanduo, susikaupęs nuo iškvėpto oro.
Dauguma suimtųjų rūko. Tiesa, manęs nedrįso laikyti tokioje kameroje.
O man priklausančios įmonės Rusijoje „Russkom-R“ direktorių Michailą, kurį suėmė tą pačią dieną kaip ir mane, įkėlė į kamerą su mušeika.
Šis vyras turėjo padaryti fizinį spaudimą, kad Michailas palūžtų. Pastarasis jaunystėje sportavo. Bet abu kaliniai ne susimušė, o susidraugavo.
Tada Michailo paprašė mušti kitus suimtuosius, bet jis nesutiko. Jį perkėlė į kamerą, kurioje yra 25 gultai, o žmonių – 48. Ten nėra vietos visiems naktį miegoti net ant grindų, todėl dalis suimtųjų miega naktį, kiti – dieną.
Mane valandą per dieną su dar 14 suimtųjų išvesdavo į 8 kvadratinių metrų kiemelį su grotomis viršuje.
Žinodavau, kada lyja, sninga, šilta, bet saulės nemačiau.
Už laisvę prašė milijono
– Tas knarkiantis storulis ir mušeika buvo šnipai?
– Taip. Per dvejus metus pro mane praėjo apie 100 suimtųjų.
Buvo pora žmogžudžių, nuteistų kalėti iki gyvos galvos. Buvo ir ministro pavaduotojas, ir Valstybės kontrolės direktoriaus pavaduotojas.
Kameroje veidai keitėsi kas savaitę, nesikeitė tik suimtieji, kurie šnipinėja tardytojams.
Skundikai būna jau nuteisti, už bendradarbiavimą jiems pažadėta trumpesnė bausmė. Jie bando kitus paveikti, gąsdina.
– Vienas liudytojas paliudijo prieš jus.
Ar jis buvo paveiktas?
– Tardytojai prispaudė silpnos sveikatos žmogų, kuris paliudijo prieš mane ir Aną. Jį buvo įkalinę baisiausioje kameroje.
Per tardymus baltarusis alpdavo. Norėdamas išlikti gyvas jis pasirašė tai, ką jam pakišo. Po pusės metų jį paleido.
Teisme vyras neištarė nė žodžio – paprašė pripažinti tai, ką sakė per tardymą.
Nepateisinu, bet suprantu jo poelgį – per dvejus metus tardymo izoliatoriuje mačiau, kaip išnešė du mirusiuosius.
– Ar tiesa, kad jums buvo siūloma išsipirkti laisvę?
– Mane veždavo į tardymo komitetą – bandė spausti, kad prisipažinčiau tai, ko nepadariau.
Tardymo komiteto viršininko pavaduotojas nervinosi, rėkė. Jis manipuliavo prezidento Aliaksandro Lukašenkos pavarde – esą šalies vadovas liepė mane, Aną ir kolegas paleisti, jeigu aš sumokėsiu milijoną eurų.
Kadangi atsisakiau, tardytojas žadėjo tuoj pat paskambinti A.Lukašenkai.
Žinojau, kad jis meluoja – prezidentas tuo metu viešėjo Kazachstane.
Kai atsisakiau sumokėti, paprašė atiduoti man Baltarusijoje priklausantį komercinį pastatą, vertą apie 2 milijonus eurų. Nesutikau.
Tai įteisintas reketas. Tokiu būdu ten ir surenkamos didelės sumos. Iš tokių įmonių vadovų kaip aš už laisvę reikalaujama nuo milijono iki 3 milijonų eurų.
Su manimi sėdėjo šeši Baltarusijos verslininkai – jie sumokėjo tokias sumas ir buvo paleisti.
Prieš festivalį – areštai
– Vitebske kasmet vidurvasarį vyksta populiarus muzikos festivalis „Slavianskij bazar“. Kodėl būtent jo išvakarėse jus sulaikė ir atliko kratas A.Šareiko name?
– Anos vadovaujamas paukštynas – vienas pagrindinių muzikos festivalio rėmėjų, mes turėjome bilietus.
Į „Slavianskij bazar“ kasmet atvyksta ir A.Lukašenka.
Po to šventinio savaitgalio, pirmadienį, Ana turėjo vykti į Minską pas prezidentą ir papasakoti, kad jos vadovaujamame fabrike per pusantrų metų buvo 30 patikrinimų, jie nesiliauja, tai trukdo dirbti.
Ana buvo parengusi visus įrodymus ir sutarusi su žmonėmis, kurie surengė susitikimą su prezidentu.
Tačiau jėgos struktūros, slapta pasiklausiusios jos pokalbių, užbėgo už akių tam susitikimui.
Tuo metu vyko ir Europos futbolo čempionatas. Aš atvykau į Vitebską, ir mes su svečiais Anos name ilgai žiūrėjome rungtynes, jas aptarėme.
Šeštą valandą ryto – skambutis į duris. Aš pamačiau šešis uniformuotus vyrus.
Paklausiau, ko jiems reikia. Atsakė, kad manęs.
Vėliau sužinojau, kad kelios dešimtys specialiosios paskirties būrio OMON karių buvo pasislėpę parke, prie kurio yra Anos namas. Jie žinojo, kad aš sportavęs – manė, kad galiu pabėgti.
Mane suėmė, o Anos name, nors ji turėjo neliečiamybę, dešimt valandų darė kratą.
Konfiskavo papuošalus, o užrašė, kad jie – mano. Kratą darę vyrai ilgai bandė atidaryti elektroninį seifą. Kai galiausiai atvėrė, susinervino jame radę tik nuotraukas.
Kad Ana nepatektų į festivalį ir neprieitų prie prezidento, visur buvo iškabinti jos atvaizdai, daryti fotorobotu.
Mane ir dar penkis sulaikytuosius įgrūdo į MAZ.
Mus per alinamą karštį vežė 6 valandas iki Minsko.
Sėdėjome susispaudę, trūko oro. Vitebsko paukštyno teisininkui prasidėjo baimės priepuolis, jis paprašė atidaryti mus nuo salono skiriančias duris, bet veltui.
Nuo pirmos dienos buvo daromas didelis spaudimas, bandoma mus išvarginti, kad palūžtume ir duotume tokius parodymus, kokių jiems reikėjo.
Pirmąją dieną Minsko tardymo komitete kiekvieną iš mūsų tardė po 5–6 valandas.
Mačiau, kad tiesos jiems nereikia, mano parodymų net neužrašinėjo. Todėl pasakiau, kad be advokato daugiau nekalbėsiu.
Dvi paras man leido pailsėti tik po 3 valandas. Įkišo į Lenino rajono areštinę, ėmė pirštų atspaudus, po to valandą vežiojo MAZ, uždarė į kitą areštinę, o 7 valandą ryto – vėl į Minsko tardymo komitetą.
Dvi paras buvau nevalgęs, davė tik vandens. Kai manęs paprašė rašysenos pavyzdžio, nebeturėjau jėgų rašyti, buvau visiškai išsekęs.
Nuotaiką pakėlė trečią parą pagaliau pasirodę mano advokatai.
Po trijų parų mane nuvežė į prokuratūrą pratęsti suėmimo termino.
Generalinio prokuroro pavaduotojas pasakė kelias frazes lietuviškai, bandė pajuokauti, bet man juokai neberūpėjo.
Paprašiau jo paaiškinti, už ką mane suėmė. Pasakė, kad vėliau paaiškins. Taigi ir toliau nežinojau, už ką esu suimtas. Man buvo meluojama, kad Ana irgi suimta, vėliau – kad ji pabėgo.
– Kaip sužinojote, kad sulaikyta ir jūsų mylimoji?
– Pamačiau per televizorių. Pasirodo, praėjus savaitei po mano sulaikymo prie jos prisikabino vadinamoji uodega ir sekė.
Kur tik ji važiuodavo, ją lydėjo automobilis, prikimštas sekimo įrangos. Jis nesislėpdamas sekė net į kapines, kur palaidota Anos mama.
– Į Minsko kalėjimą buvote uždarytas dėl artimos draugystės su A.Šareiko. Dėl meilės galima daug iškęsti?
– Mes sėdėjome tame pačiame kalėjime, bet negalėjome matytis, negalėjome vienas kitam ištarti nė žodžio.
Mane suėmė 2014 metų liepos 10-ąją, o Aną – tų metų rugpjūčio 14 dieną.
Po mėnesio mus nuvežė į tardymo komitetą, bandė įkalbėti, kad sutiktume bendradarbiauti. Ten ir pamačiau Aną. Buvau labai piktas.
Po kelių mėnesių kalėjimo koridoriuje vėl ją pamačiau.
Mane ištiko šokas. Ji buvo gerokai išsekusi. Ana kentėjo skausmus dėl stuburo išvaržos, ant kieto gulto ji galėdavo miegoti vos 2–3 valandas, naktimis kankindavosi.
Prašė medikų pagalbos, bet nesulaukė.
Paprašiau advokato rasti knygų su pratimais nugarai stiprinti. Jos buvo perduotos Anai. Ji kameroje pradėjo praktikuoti jogą, mankštinosi ir pati įveikė negalavimą.
– Buvusi deputatė irgi kalėjo ankštoje kameroje?
– Ji gyveno kameroje, skirtoje 8 žmonėms. Jai buvo sunkiau nei man, nes moterys – didelės intrigantės.
Suimtosios pykosi. Toje kameroje publika buvo įvairi – Aukščiausiojo teismo teisėja, narkomanė, įtariamoji nužudymu, o kelias savaites gyveno gimdyvė su naujagimiu.
– Praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo sulaikymo Minsko teisme pagaliau išgirdote, kuo esate kaltinamas?
– Taip, mane kaltino, kad neteisėtai laimėjau konkursą tiekti pašarus. Kaltintojai rėmėsi spaudimo kalėjime neatlaikiusio liudytojo ir dviejų mano konkurentų parodymais.
Teismas pakvietė net 60 liudytojų, ekspertų, beveik visi jie paliudijo mūsų naudai.
Mano įmonė „Daimas“, kuri atstovauja Rygos pašarų gamyklai, iki 2009 metų turėjo apie 40–50 procentų Baltarusijos rinkos, o kiti tiekėjai dalijosi kitą dalį.
2009 metais naujas Baltarusijos žemės ūkio ministras uždraudė įvežti pašarus iš užsienio. Kai mūsų įmonės atstovas nuėjo į ministeriją paklausti kodėl, ministras jį rusiškai pasiuntė labai toli.
Po dvejų metų draudimas buvo atšauktas. Aš vėl ėmiau tiekti pašarus ir trukdyti konkurentams.
Tie, kurie padėjo Baltarusijos jėgos struktūroms mane pašalinti iš kelio, irgi vėliau sėdo. Vieni išsipirko laisvę už 20 milijonų, o kiti – už 25 milijonus eurų. Manau, kad jie buvo tik įrankis, o užsakė aukšti veikėjai.
Išsaugojo meilės laiškus
– Po tokios sukrečiančios patirties turbūt atsisakėte verslo Baltarusijoje?
– Ten jau nieko nedirbu. Bet vykti į Vitebską vis tiek reikia.
Rugpjūčio viduryje numatytos mano ir Anos vestuvės.
– Pagaliau jūsų svajonė išsipildys, nes už grotų susituokti neleido.
– Aš ir Ana buvome parašę prašymus kalėjimo viršininkui. Jis turėjo mus sutuokti po mėnesio.
Prieš užsakydamas vestuvinius žiedus pagaminau vieną iš vielos. Ana jį pasimatavo. Tada užsakiau tikrus.
Tačiau po mėnesio buvo pakeisti teisės aktai ir kalėjimo viršininkas nebegalėjo sutuokti. Vėl parašėme prašymus.
Atvykusi Minsko santuokos rūmų direktorė prie tardytojo man pranešė, kad sutuoks po pustrečio mėnesio.
Tada supratau, kad jie tik viską vilkina, o vestuvių nebus.
2015 metų rugpjūčio 19-ąją, kai pagaliau turėjo įvykti vedybos, mums įteikė raštus, kad man ir Anai neleidžiama būti kartu toje pačioje patalpoje. O juk tardymo komitete mums net leido kalbėtis prie tardytojų!
– Kaip dar jums bandė daryti spaudimą?
– Kai prasidėjo teismas ir kaltinimai ėmė bliūkšti, į Anos namą buvo įsilaužta.
Esu įsitikinęs: tai įvyko padedant jėgos struktūroms.
Buvo bandyta pagrobti mano automobilį „Mercedes“. Antras jo raktas buvo padėtas taip, kad nežinančiajam jo reikėtų ilgai ieškoti. O per kratą jį rado.
Tačiau vagims nepavyko pagrobti „Mercedes“ – sutrukdė palydovinė signalizacija arba akumuliatorius buvo nusėdęs.
Prokuroras net buvo radęs tariamą Anos meilužį, bet teisėjas pasakė, kad to jau per daug.
– Su mylimąja dvejus metus buvote tame pačiame kalėjime, tačiau jums neleido bendrauti. Kaip pavyko išsaugoti meilę?
– Man pavykdavo jai perduoti laiškelius, kartą žodžius išraižiau knygos puslapiuose tarp eilučių. Būdavo, kad Aną tardydavo ir ji sužinodavo, jog vėliau tardys mane. Ji numesdavo servetėlę su keliais žodžiais.
Mano kamera buvo šalia durų, pro kurias suimtuosius vesdavo tardyti. Vasarą per karščius būdavo atidaryta „karmuškė“ – langas duryse, pro kurį paduodavo maistą. Ana slapčia man pabelsdavo, aš pribėgdavau.
Bet kartą tai pamatę prižiūrėtojai jai pagrasino karceriu.
Išsaugojau visus jos meilės laiškus, Ana – taip pat. Jie mus džiugindavo, palaikė.
Mus kalėjime skyrė apie 60 metrų. Per šventes vienas kitam sveikinimus siųsdavome mintimis.
